Paskutinę vasario dieną dienraštyje „Boston Globe“ išspausdintame straipsnyje „Kitas eilėje – Pakistanas?“ primenama, kad 1979-aisiais per sukilimą prieš Irano šachą Amerika turėjo galimybę peržiūrėti savo šaltojo karo laikų stabilumo koncepciją, tačiau ja nepasinaudojo, o 1989-aisiais žlugus sovietinei sistemai komunizmo šėtoną pakeitė islamišku.
O kas, jei tas šėtonas teisus? – retoriškai klausia dienraštis. Arabų dabartinių sukilimų akivaizdoje Vašingtonas susiduria su tuo, kad kliovimasis vien savo interesais (nafta) grindė politiką, kuri buvo egoistiška ir net amorali. Šiame kontekste niekaip neišeina išvengti klausimo, kas toliau. Jį uždavus, taip pat neišvengiamai žvilgsnis nukrypsta į Pakistaną.
Kovo pradžioje Pakistano sostinėje Islamabade per pasikėsinimą žuvo tautinių mažumų reikalų ministras Shahbazas Bhatti. Krikščionis Sh. Bhatti pasisakė už sušvelninimą įstatymo, pagal kurį islamo įžeidimas gali būti baudžiamas ir mirties bausme. Metų pradžioje buvo užmuštas už tą patį agitavęs Pendžabo provincijos gubernatorius Salmanas Tasiras.
Naujienų iš Pakistano struktūra interneto dienraštyje „Svobodanews.ru“ vasario mėnesį: iš 23 pranešimų penki skirti konfliktui dėl Amerikos konsulato Lahore darbuotojo Reymondo Daviso, kuris nušovė du pakistaniečius, bet tvirtino tą padaręs savigynos tikslais. Pora pranešimų – apie Pakistano vyriausybės pasikeitimą, vienas – apie atnaujintą dialogą su Indija. Visa kita vienaip ar kitaip susiję su terorizmu. Jei pridėtume informaciją iš Afganistano pietuose esančios Kandaharo provincijos, kuri ribojasi su Pakistanu, o siena tarp šių dviejų valstybių laikoma neaiškia, naujienos apie terorizmą absoliučiai vyrautų.
O štai apie Indiją vasarį sužinojome, kad Delis pasirašė laisvos prekybos sutartį su Japonija. Ir iš Indijos pasiekiančiose naujienose galima pasiskaityti apie daugiatūkstantines protesto demonstracijas ar gaisrus traukiniuose, tačiau apskritai tonacija kalbant apie šią šalį beveik visada pozityvi. Indija asocijuojama su didžiule rinka ir informacinėmis technologijomis.
Vasario 21-ąją Indijos apeliacinis teismas patvirtino mirties nuosprendį 22-ejų metų pakistaniečiui Aimalui Kasabui, vieninteliam gyvam likusiam teroristinio išpuolio 2008-ųjų lapkritį Mumbajuje dalyviui, tuomet Indijos finansų sostinėje žuvo 169 žmonės. Nuosprendyje parašyta, kad A. Kasabas kaltinamas nužudymu, terorizmu ir rengimusi karui su Indija. Indijos valdžia dėl teroro akto apkaltino Pakistano ekstremistinę organizaciją „Lashkar-e-Taiba“, tvirtindama, kad smogikai buvo rengiami Pakistano teritorijoje. Tai dar vienas simboliškai rūstus faktas, atskleidžiantis dviejų branduolinių valstybių santykių dramatizmą.
Interviu dienraščiui „El Pais“ (02 02) Indijos vyriausybės patarėjas tarptautiniais klausimais profesorius Brahma Chellani sakė esąs įsitikinęs, kad arabų gatvės maištai prieš diktatorius pasieks ir Pakistaną, taip pat pažymėjo, kad Amerikos kariškių išvedimas iš regiono vietinių bus įvertintas pozityviai, tačiau saugumo požiūriu nieko gero neduos, nes Afganistanui dėl centrinės valdžios nesugebėjimo kontroliuoti visą šalį gresia suskilti į atskirus etninius darinius. Daugeliu atžvilgių tas pats tinka ir Pakistanui. Tikriausiai mėgindami dorotis su šia grėsme Afganistanas ir Pakistanas sausio 27-ąją sutarė sudaryti bendrą komisiją, kuri bandys siekti taikos regione.
Indija vis dažniau minima kaip veržliai į pasaulio ekonomines galybes žengianti valstybė ir potenciali kaimynės Kinijos konkurentė, o svarbiausia Pakistano realija yra terorizmas ir permaininga kova su juo. Po Pendžabo gubernatoriaus nužudymo Islamabade dirbantis televizijos kompanijos „Fox“ žurnalistas Dominikas DiNatalis pareiškė, kad Pakistanas tapo didžiausia pasaulyje islamo ekstremistų priebėga. „Boston Globe“ irgi nevyniodamas žodžių į vatą konstatuoja, kad Amerikai pirmiausia rūpi Pakistano valdantysis elitas, o ne 170 milijonų šalies visuomenė. 60 proc. Pakistano piliečių turi verstis su mažiau nei 2 doleriais per dieną, maždaug tiek pat žmonių yra neraštingi. Nedarbas siekia 14 procentų. Pridėkime įtakingą islamistų pogrindį ir turėsime nenumaldomai besiformuojančias prielaidas kažkam panašiam į įvykius, ką tik sukrėtusius daugelį arabų šalių. Ir su visiškai nenuspėjama pabaiga.
Jau viešai reiškiamas diplomatų ir žvalgybos agentų nerimas, kad islamo radikalai gali prieiti prie Pakistano branduolinio arsenalo. Pernai rugpjūtį žurnale „Newsweek“ publikuotame straipsnyje „Nulinis potencialas“ buvusi CŽV slaptoji agentė Valerie Plame Wilson priminė, kad likus kelioms dienoms iki Rugsėjo 11-osios Osama bin Ladenas buvo slapta susitikęs su kai kuriais Pakistano mokslininkais atomininkais, siekdamas jų pagalbos kuriant nuosavą branduolinį ginklą. Tarptautinei atominės energetikos agentūrai žinomi bent 25 branduolinės sprogstamosios medžiagos praradimo ar vagystės atvejai. Pasak ponios V. Plame Wilson, jei vadovautumės prielaida, kad pavyko susigrąžinti nuo 10 iki 30 proc. šios medžiagos, likusios vis vien pakanka sukurti 2–5 bomboms.
Nepaisydamas ekonominės krizės ir politinio nestabilumo, Islamabadas, pasirodo, branduolinį arsenalą didina greičiau nei kitos branduolinės valstybės: jo disponuojamų branduolinių galvučių skaičius išaugo nuo 70 iki daugiau kaip šimto. Oficialus šio ginklavimosi pretekstas – Indijos grėsmė. Beje, šioji irgi ginkluojasi ir yra paradoksaliai palaikoma Jungtinių Valstijų, neseniai pasiūliusių jai įsigyti naikintuvų F-35. Pasak „Boston Globe“, baime grįsta jėgų pusiausvyra – prastas sprendimas, tikrai nemažinantis įtampos tarp abiejų valstybių. Vasario pabaigoje Pakistano įvykdytą bandomąjį branduolinę galvutę galinčios nešti sparnuotosios raketos „Babur“ paleidimą galima laikyti tiek Vašingtono, tiek ir Delio šantažavimu.
Įspūdis toks, kad Pakistanas kone sąmoningai generuoja visa, kas grėsmingiausia. Gal todėl nuolat yra vadinamas byrančia (arba neįvykusia) valstybe. 1947-aisiais įkurtas iš dalies Indijos teritorijos, Pakistanas (Švariųjų žemė) beveik niekada neturėjo ramybės laikotarpių, jo santykių su Indija kitaip nei painiais nepavadinsi. Vien dėl Indijos išsaugoto musulmoniško Kašmyro kilo keturi karai. Kaip bebūtų, tenka kalbėti apie dramatiškus panašių kultūrų skirtumus, suteikiančius Indijai galimybę diskutuoti apie ekonominių reformų kryptį ir tempą, o Pakistaną skandinančius konfrontacijoje, kai kada atrodo – su visais.
Pakistanas savotiškai „uždarytas“ dvejopame dualizme. Iš Vakarų paradoksaliai „dengiamas“ kraštutinių islamistų, pačioje šalyje islamas yra užėmęs aklą gynybinę poziciją, nes iš rytų regi induizmo grėsmę. Su kitomis religijomis ir kultūromis susiliečiantys islamo paribiai beveik visada į tai reaguoja skausmingai. Iš Indijos Kašmyro kilęs rašytojas Salmanas Rushdis viename pokalbyje užsiminė apie savo kartos žmones, nieko nežinančius apie dabartinę Indiją ir musulmonų pasaulį, bet dar prisimenančius islamą, neturintį nieko bendro su tuo, kuo jis skelbiasi esąs dabar. Tuo metu buvo įprasta diskutuoti ir gyventi taikoje su kitais žmonėmis. Tai nebuvo tobulas sugyvenimas, tačiau jis buvo įmanomas. Kašmyre tada atsirado sudėtinė kultūra, nebuvusi nei visiškai induistinė, nei musulmoniška. Ir kurį laiką ji sėkmingai gyvavo. Dabar ji sunaikinta, atrodo, abiejų dėl Kašmyro konfrontuojančių šalių pastangomis.
Dar vienas Pakistano paradoksas – nuo britų valdymo laikų išlikusios pasaulietiškumo tradicijos. Per visus kada nors vykusius rinkimus šioje šalyje už atvirai islamistines partijas balsavo ne daugiau kaip 5–7 proc. rinkėjų. Tačiau Pakistanas laikomas ir kone pagrindine Talibano, „Al Qaeda“ bei kitų islamo teroristų priebėga. Atrodo, anglosaksiško pavyzdžio demokratija musulmonų dominuojamame Pakistane ir induistinėje Indijoje prigijo skirtingai.
Būtų keista, jeigu Pakistano valdžia nepageidautų stabilumo. Tiesa, laviruoti jai tenka nepavydėtinai – elgtis „musulmoniškai“, mėginti švelninti visuomenėje paplitusias antiamerikietiškas nuotaikas, bet ir paisyti finansinę paramą teikiančio Vašingtono pozicijos; harmonizuoti santykius tautiniu atžvilgiu itin margoje šalyje, kur nacionaliniai, gentiniai ir konfesiniai ginčai – dažnai kruvini – vyksta beveik visą laiką; palaikyti labai trapų status quo su Indija ir išvengti šalies talibanizacijos. Ir niekas nežino, kur link pakryps maištingos šios šalies žmonių nuotaikos. Dar vienas paradoksas – Pakistano kaip valstybės žlugimas nereikalingas niekam (nebent islamo radikalams), tačiau dėl jo ateities vis kyla labai daug abejonių.
Kategoriškos skirtys šiuolaikiniame pasaulyje kažin ar beįmanomos. Honkongo dienraščio „Asia Times“ publikacijoje „Vamzdyno projektas – naujasis Šilko kelias“ (12 16) komentuojamas dujotiekio TAPI (Turkmėnistanas–Afganistanas–Pakistanas–Indija) projektas. Jį remia Jungtinės Valstijos. Jei jis bus įgyvendintas, ne tik patenkins ketvirtais pagal dydį pasaulyje gamtinių dujų ištekliais disponuojančio Turkmėnistano naujų pardavimo rinkų poreikį, bet ir gali bent kiek pagerinti Pakistano ir Indijos santykius. Planuojamo dviejų tūkstančių kilometrų ilgio vamzdyno atkarpa per Pakistano teritoriją eis apie800 kilometrų. Jį lengvai būtų galima pratęsti iki šios šalies Gvadaro uosto, iš kur dujas bus galima pristatyti į Europos rinkas.
Be to, Pakistanas tikisi gauti pinigų iš Indijos už dujų tranzitą. Nori nenori teks rūpintis dujotiekio saugumu ir tai gali tapti pragmatiniu pretekstu normalizuoti sudėtingus Islamabado ir Delio santykius. Pasak „Asia Times“, Indiją domina bet kokie projektai, skatinantys Pakistaną rūpintis regiono saugumu, o Indijos premjeras Manmohanas Singhas vamzdyną yra pavadinęs „taikos dujotiekiu“. Atrodo, kad Delis komplikuotuose Indijos ir Pakistano santykiuose yra labiau pragmatinė pusė. Šio projekto kontekste Amerika tyliai skatina Indijos ir Pakistano dialogą dėl situacijos Kašmyro valstijoje sureguliavimo. Lyg ir sėkmingai, nes žinių apie smurtą iš ten kurį laiką negirdėti.
Arūnas Spraunius
