Po Turkmėnistano prezidento Saparmurato Nijazovo mirties naujasis šios energetinių išteklių turtingos Vidurio Azijos šalies vadovas Gurbanguly Berdymuchamedovas, kaip rašo „The Financial Times“, mažiau turi iliuzijų laikyti šalį izoliacijoje ir labiau linkęs gerai uždirbti iš milžiniškų dujų resursų.
Tokius ketinimus pajuto ir ES delegacija, kuri praėjusį ketvirtadienį, balandžio 10 dieną, vedė nelengvas derybas Ašchabade ir gavo prezidento garantijas tiekti dujas tiesiai į Centrinę Europą per Kaspijos jūrą.
2006 m. pabaigoje Turkmėnistano prezidentu tapęs G. Berdymuchamedovas garantavo ES kasmet tiekti ne mažiau kaip 10 mlrd. kubinių metrų dujų. JAV ir ES norėtų, kad šios dujos būtų eksportuojamos į Vakarus Kaspijos jūros dugnu, apeinant Rusijos teritoriją ir susijungiant su projektuojamu dujotiekiu „Nabucco“, kuris 3300 km vamzdynu nusitęstų iš Kaspijos jūros baseino iki Centrinės Europos. Be to, Turkmėnistano vadovas pažadėjo sudaryti ES šalims galimybę dalyvauti žvalgant ir tiriant naujus telkinius. ES užsienio ryšių komisarė Benita Ferrero-Waldner britų verslo dienraščiui sakė, kad Ašchabade paminėti „skaičiai nėra labai dideli, tačiau žengtas pirmas ir labai svarbus žingsnis“ užtikrinant papildomą ir nuo Rusijos nepriklausomą dujų tiekimą į Vakarus.
Tačiau specialistai negali pasakyti šio tiekimo terminų ir apimties. Visų Turkmėnistano dujų – jų eksportuojama apie 50 mlrd. kubinių metrų kasmet – grafikas parengtas iki 2028 metų, ir rasti „plyšį“ šiame plane beveik neįmanoma.
Konkurencija iš tiesų didelė. Žadama didinti dujų tiekimą Rusijai. Ji ir šiandien gauna didžiausią šio turkmėniško kuro dalį. Ašchabado planuose – dujų eksportas į Kiniją kitąmet eksploatacijon atiduodamu Transazijos dujotiekiu. Buvo paminėtas ir ilgas pietinis vamzdynas į Pakistaną.
Tačiau Vakarai visas viltis deda į „Nabucco“ projektą, į kurį įsilietų dujotiekis iš Turkmėnistano. Jo statybą numatoma pradėti 2010 metais, o preliminari kaina – apie 5 mlrd. eurų. Pirmoji atkarpa (atbuline tvarka) iš Austrijos iki Ankaros eis per Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją. Ties Turkijos siena ji bus baigta iki 2013 metų. Iš pradžių apie 8 mlrd. kubinių metrų dujų į šį vamzdyną bus tiekiama iš Azerbaidžane esančio Šach-Deniz-2 telkinio, bet dujų tiekėjais gali tapti ir Kazachstanas, Egiptas, Iranas bei šiauriniai Irako rajonai.
Ir vis dėlto visiškai aprūpinti Europą dujomis vien „Nabucco“ nepakaks, net jeigu po kelerių metų bus pasiektas 30 mlrd. kubinių metrų projektinis pajėgumas. ES šalių poreikis milžiniškas – apie 500 mlrd. kubinių metrų, ir be Rusijos pagalbos Vakarai neapsieis. Jų suinteresuotumas kiek įmanoma sumažinti „Gazprom“ diktatą – tai strateginė ES ir netgi NATO kryptis, kuri dar kartą buvo pabrėžta Aljanso viršūnių susitikime Bukarešte.
Kaspijos jūros regionas – tai tas Eurazijos taškas, kuriame susikerta labai daug energetinių interesų. Jis yra trečias pasaulyje pagal energijos išteklius. Vien tik Turkmėnistano Karakumų dykumoje, kai kurių specialistų tvirtinimu, glūdi nuo 2 iki 20 trilijonų kubinių metrų dujų. Ašchabadas pasamdė vieną Didžiosios Britanijos kompaniją šiems resursams papildomai ištirti. Maskvos ir Pekino veržimasis į Vidurio Aziją Briuselį dar labiau verčia skubėti. Deja, kaip tvirtina laikraštis „The Wall Street Journal“, ES tenka bėgti iš paskos...
Tarp Turkmėnistano ir ES yra nemažai valstybių, kur politinė ir ekonominė situacija kelia nemažą riziką. Netgi ir su Baku Ašchabado santykiai nėra geri, daugiausia dėl senų ginčų apie skolas ir teises į energetinius išteklius neužterštoje Kaspijos jūros dalyje. Tiesa, kovo pradžioje šis ginčas išblėso, nes abi šalys atkūrė visaverčius diplomatinius santykius, ir dujotiekis Kaspijos jūros dugnu pajudėjo iš mirties taško: europiečiams įsižiebė viltis, kad iki 2013 m. jų namuose „žydrosios liepsnelės“ degs ryškiau.
Santykių atšilimas sudaro prielaidą kitam realiam žingsniui, apie kurį kalbama mažiau: bendram darbui bus sujungti abiem šalims priklausantys dujų gavybos bokštai jūroje, be to, jie bus valdomi iš vieno centro krante. Didelio jų galingumo tikėtis negalima, tačiau toks projektas kur kas pigesnis negu dujotiekių tiesimas. Taip dujų tiekimas į ES bus pradėtas anksčiau nei bus nutiestas dujotiekis jūros dugnu.
Vis dėlto Kaspijos jūros statuso klausimas lieka diskusinis. Kaip rašo „The International Herald Tribune“, šios problemos nepavyksta išspręsti nuo pat SSRS iširimo 1991 metais. Istoriškai kova dėl šio energijos išteklių turtingo regiono vyko tarp sovietinės imperijos ir Irano. Tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai, šio mūšio dalyvių atsirado dar daugiau. Iki tol SSRS ir Iranas 1921 ir 1940 m. susitarimais Kaspijos jūrą laikė ežeru ir dalijosi ją pusiau. Su tuo keletą metų sutiko ir prie Kaspijos jūros prisiglaudusios valstybės. Ir tik 1998 m. Azerbaidžanas, paragintas JAV investuotojų, pareiškė, kad tai tarptautinis ežeras ir jo vandenis bei dugną būtina padalyti į penkis sektorius. Tokiu atveju Rusija, o ypač Iranas, daug prarastų. Kol V. Putinas inicijavo papildomas derybas dėl Kaspijos jūros resursų statuso, 2001 m. Iranas į orą pakėlė naikintuvus ir pasiuntė kovinius laivus, kad paveiktų Baku ir Maskvą dalį resursų skirti ir Teheranui. Tačiau Irano prie derybų taip ir neprileido...
Tuo tarpu savo interesus regione aktyviai ėmė reikšti JAV. 2005 m. jos pritarė dujotiekio Baku–Tbilisis–Džeichanas statybai bei vamzdyno į Europą tiesimui. Iranui ir Rusijai teko atsitraukti iš savo pozicijų.
Besiplečianti ES ir JAV ekspansija į Kaspijos jūros regioną rodo, kad, nepaisant tarp penkių regiono valstybių taip ir neišspręstos jūros statuso problemos, Rusija per ateinantį penkmetį bus pastumta į šalį nuo didžiulių šio regiono išteklių. Tačiau Maskva jau pradėjo žaisti kitą šio žaidimo kėlinį: ji didina energijos išteklių kainas. Taigi, laikraščio „The Wall Street Journal“ nuomone, apie pusę ES šalių netolimoje ateityje susidurs su beatodairišku Rusijos spaudimu, kokį jau pajuto Baltarusija, Gruzija, Ukraina ir Lietuva.
Česlovas Iškauskas
