Vokietijos karas prieš SSRS (kadaise vadintas Didžiuoju Tėvynės) prasidėjo ankstų birželio 22-osios rytą, sekmadienį. Ir šiemet jo pradžios metines pažymime sekmadienį.
Politikai ir istorikai iki šiol nesutaria, kiek jis buvo netikėtas Josifui Stalinui ir kas iš tuometinių diktatorių buvo žiauresnis – „tautų tėvas“ ar nacių lyderis Adolfas Hitleris. Protingiausia būtų padaryti įprastą saliamonišką išvadą, kad abu šie XX amžiaus monstrai buvo kraugeriai, paskandinę kraujuje visą Europą, nusinešę apie 50 milijonų gyvybių. Tačiau kiekviena tauta, kiekviena kultūra turi savą požiūrį į diktatorius ir savaip atsako į šį iš pirmo žvilgsnio primityvų klausimą: kas buvo geresnis – Stalinas ar Hitleris?
Karas – tai valstybės pagrindas
Pokariu parašyta daug knygų apie vokiečių karo rengimo metodiką. Recenzuodamas jas „The Weekly Standard“ pažymi, kad skiriamasis šios metodikos bruožas – smogti priešininkui smūgį iš karto ir ryžtingai prasiskverbti į jo teritoriją. Tiek Prūsija, tiek Vokietijos valstybė tradiciškai buvo apsupta galingų imperijų, jautė jų grėsmę, todėl siekė rengti greitus, pergalingus manevrinius karus, kurie buvo vadinami Bewegungskrieg arba Blitzkrieg. Visi vokiečių lyderiai laikėsi vienos taktikos: iš pat pradžių reikia imtis ryžtingo puolimo, pasiekti lemiamą persilaužimą, kol priešininkas nespėjo atsitokėti ir nepajuto geografinių ar jėgos pranašumų.
Tokia buvo Prūsijos ir Vokietijos valstybės istorija iki 1945 metų. Karas visuomet buvo svarbi vokiečių eksporto sudėtinė dalis. Kaip dar 1788 m. rašė garsus Prancūzijos revoliucijos teoretikas ir oratorius Riqueti de Mirabeau, „karas buvo Prūsijos nacionalinė istorija“. Jis tuojau paaiškina savo tezę: „Kitose šalyse valstybė turi armiją, o Prūsija – tokia valstybė, kur armija turi valstybę.“ Vokiečiai nuolat primesdavo karą kitoms šalims ir nemanė, kad karo priemones reiktų naudoti paskutiniu atveju.
1941-ųjų balandį Vokietija jau buvo Europos šeimininkė. Jos didžiausia priešininkė buvo tik Didžioji Britanija, kuri, palikusi Graikiją ir Kretą, buvo izoliuota ir nusilpusi. A. Hitleris manė, kad britai kaunasi tik dėl to, kad tikisi SSRS paramos. Štai kodėl jis sugalvojo svarbiausią frontą atidaryti Rytuose, o Londoną palikti sugniaužtą kietomis replėmis.
Tačiau nacių lyderis klaidingai buvo įsitikinęs, kad tik žydų išnaikinimas išspręs visas problemas: žlugs bolševikų režimas, bus atnaujintos Lietuvos Brastos taikos sutarties sąlygos, ir Didžioji Britanija neturės išeities... Praėjus vos mėnesiui po Prancūzijos kapituliacijos, A. Hitleris įsakė parengti įsiveržimo į SSRS planą. 1940 m. gruodžio 18 d. jis pasirašė Direktyvą Nr. 21, kitaip vadinamą „Barbarosos planu“.
Apgavo vienas kitą...
Ilgai po karo gyvavo Maskvos skleidžiama versija, kad J. Stalinui karo pradžia buvo netikėta. Tačiau analitikai tvirtina, kad jis tam karui rengėsi su maniako užsispyrimu: buvo gausinama Raudonoji armija, pasirodė naujų ginklų, pavyzdžiui, tankai T-34, kiek vėliau - raketinės sistemos „Katiuša“. Tiesa, užliūliuotas separatistinės sutarties su A. Hitleriu, J. Stalinas nemanė, kad karas prasidės taip greitai, ir jo nenorėjo: 1941 m. jis net siūlė Vokietijai didelių nuolaidų, kad būtų išsaugotas prieš dvejus metus pasirašytas paktas. J. Stalinas tikėjosi, kad visi gandai apie artėjantį įsiveržimą – tai tik Berlyno noras prie Baltijos šalių įkurti strateginį placdarmą, ir su tuo jau buvo susitaikęs.
Tačiau A. Hitleris neprašė J. Stalino nuolaidų ir liko ištikimas savo metodui – armija buvo pagrindinis valstybės stiprinimo instrumentas.
1941 m. birželio 22-ąją prasidėjusiame kare su SSRS dalyvavo 3 mln. vokiečių. Jie kovėsi 152 divizijose, išdėstytose trijose armijų grupėse, jiems padėjo 3350 tankų, 2000 lėktuvų, 7000 pabūklų, 600 tūkst. vienetų kitos kovinės technikos ir net 625 tūkst. arklių. Bet A. Hitlerio planas per 14 dienų užimti europinę SSRS dalį nuėjo perniek. Per tris savaites jis užkariavo tik Baltarusiją, Vakarų Ukrainą ir Stalino okupuotas Baltijos valstybes. „Barbarosa“ pamažu klimpo, o čia artėjo dar ir nuožmi rusiška žiema...
Diktatorius – kiekviename iš mūsų?
Svarstymas, kas geresnis diktatorius – Hitleris ar Stalinas, atrodo kiek ciniškas ir beprasmis. Vis dažniau girdime nuomonių, kad naciai gelbėjo pasaulį nuo „raudonojo maro“, tad atliko selektyvų naikinimą, o jiems lojalius užimtų žemių piliečius toleravo. J. Stalino principai atitiko genocido dėsnius: buvo naikinama socialinė ekonominė žmonių klasė, kuris yra kur kas reikšmingesnė ir platesnė negu rasinė ar tautinė (pavyzdžiui, žydai). A. Hitlerio ideologija turėjo daug šalininkų ir net pagalbininkų, nes, sakykim, Baltijos šalyse bolševikinės idėjos nebuvo plačiai prigijusios.
Estų analitikai iš šių diktatorių pozicijų pažvelgia į šiandienos realijas ir tvirtina, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai hitlerių ir stalinų. Galų gale, kaip teigia DELFI apžvalgininkas Vladislovas Piallingas, kiekviename iš mūsų slypi šiek tiek Hitlerio...
Ir šiuolaikiniai diktatoriai savo idėjas ir veiksmus teisina visuotine gerove, kuri nusileis tarsi iš dangaus. Jų teorija grindžiama Biblijos teiginiais, kurie liaudyje įprasminti posakiu „sugriešijai – patiešijai“. Žinomas italų viduramžių mąstytojas Niccolo di Bernardo Machiavelli savo darbe „Valdovas“ rašė, kad valdovui atleistina viskas, jeigu tai duoda vaisių. Jo garsi formulė „Tikslas pateisina priemones“ yra ciniška, bet sąžininga. Kitas jo posakis „Nugalėtojai neteisiami“ rodo jėgos ir prievartos pripažinimą. Šiandienėje Rusijoje kartais įrodinėjama, kad stalininis genocidas, nuosprendžio priėmimo „troikos“, lageriai, trėmimai, šaudymai tebuvo tik nekaltos priemonės siekiant vieno tikslo – išlaikyti stiprią valstybę artėjančių ir praūžusių kataklizmų akivaizdoje.
Jeigu Antrojo pasaulinio karo iniciatorius perkeltume į šiandieną, tai ir dabar galima rasti veikiančių pagal panašias formules, teigia estų apžvalgininkas. Keista, bet Andrus Ansipas (Estijos ministras pirmininkas), Vladimiras Putinas (ko vertas vien jo posakis „žudyti išvietėje“...), George‘as W. Bushas (koks ryžtingas jo žygis į Iraką...), Josifas Stalinas, Adolfas Hitleris ir daugelis kitų savo karjerą padarė tik ėmęsi griežtų priemonių prieš „liaudies priešus“.
O gal iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų – šiek tiek Hitleris ar Stalinas?...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
