Pastaruoju metu referendumai darosi populiaresni. Prieš kelis mėnesius olandai balsavo prieš ES susitarimo su Ukraina patvirtinimą. Pernai Graikijos rinkėjai palaikė premjerą Alexį Tsiprą ir atmetė ES sąlygas dėl finansinės paramos teikimo. Bet Tsipras greit nusileido, nes suprato, kad referendumo įgyvendinimas lemtų Graikijos pašalinimą iš ES. Tad rinkėjų valios nebuvo paisoma. Vengrijos vyriausybė ketina surengti referendumą dėl Europos Komisijos ketinimo perskirstyti pabėgėlius tarp šalių narių. Austrijos nacionalistinė Laisvės partija teigia, kad šalis turėtų būti valdoma referendumais. Prancūzijos Nacionalinis frontas ir populistinė Italijos partija „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ketina rengti referendumus dėl narystės ES.
Neginčytina, kad referendumai dažnai rengiami populistiniais sumetimais. Nutardamas rengti „Brexit“ referendumą, premjeras Davidas Cameronas tikėjosi, kad jis neutralizuos nacionalistinę Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją, nutildys euroskeptikus savo partijos gretose, parodys, kad konservatoriai labiau negu Darbo partija palaiko tiesioginę demokratiją. Net jei jis nutarė rengti referendumą trumpalaikiais taktiniais apskaičiavimais, tai nereiškia, kad referendumas yra kaip nors sukompromituotas.
Referendumai turi remėjų ir kritikų. Remėjai nurodo, kad referendumai skatina žmones aktyviau dalyvauti politikoje, didina rinkėjų sąmoningumą, stiprina tiesioginę ir atstovaujamąją demokratiją. Referendumas padeda įteisinti kontroversiškus politinius sprendimus, kurių vengia politikai. „Tauta pasisakė“ yra sunkiai atmetamas argumentas.
Vis dėlto Vakarų demokratijų patirtis rodo, kad neskubama pasikliauti referendumais, nepaisant jų teorinių privalumų. Aiškinama, jog referendumais gali piktnaudžiauti gerai susiorganizavusios lobistų ir aktyvistų grupės, aistroms pasidavę rinkėjai gali balsuoti neprotingai, pritarti kenksmingiems pokyčiams. Iš tiesų kai kuriomis aplinkybėmis ir kai kuriais klausimais nereikėtų rengti referendumų, bet „Brexit“ nėra vienas tokių.
„Brexit“ šalininkai ir oponentai nėra vien lobistai ar aktyvistai. Diskusijose dalyvauja žymiausi politikai, ekonomistai ir akademikai. Abi pusės turi priėjimą prie masinių informacijos priemonių, visuomenei pristato savo poziciją ir argumentus. Kartais lyg siekiama įbauginti rinkėjus. „Brexit“ remėjai teigia, kad šalis netenka suverenumo, nebevaldo sienų, negalės užkirsti kelio teroristų atvykimui, gąsdinama, jog Turkija bus įleista į ES. Oponentai aiškina, jog šalis neteks savo įtakos tarptautinėje arenoje, bus mažiau svarbi partnerė JAV, smarkiai smuks šalies ūkis, ypač svarbusis finansų sektorius, iš ES nesulauks tokių palankių prekybos sąlygų kaip Šveicarija ir Norvegija. Eilinis pilietis gal negeba tiksliai įvertinti visų argumentų, gal jo nutarimą lems išankstinės nuostatos ar nepagrįstos baimės, pvz., dėl teroristų atvykimo, bet šitokios priežastys veikia ir ekspertus. Svarbu tai, kad rinkėjai supranta, už ką jie balsuoja referendume. Demokratija suteikia jiems teisę balsuoti, bet nereikalauja, jog jie balsuotų už „teisingą“ atsakymą.
Kartais abejojama rinkėjų politine branda. Esą mažai jų domisi politika, yra politiškai neišprusę, tad būtų klaida jų rankose palikti sudėtingus valstybės politikos klausimus. Todėl rinkimuose renkame didelę patirtį ir darbo įgūdžius turinčius politikus ir ekonomistus, kad jie priimtų šitokius nutarimus. Bet „Brexit“ nėra toks klausimas, į kurį atsakyti gali tik žinovai. Be to, daugelis politikų nėra nei dideli specialistai, nei proto bokštai, ką akivaizdžiai rodo Lietuvos Seimo ir JAV respublikonų partijos nariai. O protingieji politikai gali būti korumpuoti ir nesąžiningi.
Kartais priekaištaujama referendumams, kad jie esą perdėm sudėtingai suformuluoti, ar kviečia pritarti nekonstituciniam įstatymui ar nuostatoms. Neginčytina, kad klausimai gali būti taip suktai pristatomi, kad sunku juos suprasti, tad ir išreikšti savo nuomonę. Ar balsuotum „taip“ ar „ne“ į šį klausimą: „Ar nepritari planams neleisti užsieniečiams pirkti žemę?“. Bet „Brexit“ pasirinkimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Referendumu galima mėginti įtvirtinti nekonstitucines nuostatas, pavyzdžiui, drausti gėjų vedybas ar musulmonus turistus ar imigrantus. „Brexit“ nemeta iššūkių konstitucinėms nuostatoms, juolab, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos.
Referendumai ES kritikuojami ir dėl dar kitos priežasties – atseit, viena šalis priima sprendimą, kuris veikia visą ES, nors kitos šalys nepasisako šiuo klausimu. Taigi olandams buvo nurodoma, jog ES šalys jau patvirtino susitarimą su Ukraina. Didesnį pasipiktinimą sukėlė 2008 metų Airijos referendumas, kuris atmetė Lisabonos sutartį. Vokietijos vidaus reikalų ministras Wolfgangas Schauble’as pareiškė, kad negalima leisti keliems milijonams airių nulemti 495 milijonų europiečių likimą. Bet Schauble puikiai žinojo, kad ES buvo vieningai nutarusi, jog Lisabonos sutartis neįsigalios, kol jos nepatvirtins visos bendrijos narės. Negalima pakeisti taisyklių, žaidimui prasidėjus. Be to, atskiros šalys turi teisę priimti svarbius, net lemiamus sprendimus apie šalies vidaus tvarką ar užsienio politiką net tais atvejais, kai nutarimas gali neigiamai paveikti kaimynus, arba bent turi tą teisę, jei šalis tebėra suvereni, o suverenumas ginamas tarptautinės teisės.
Prabėgomis paminėsiu ir atmesiu dar kelis priekaištus. Kartais mažai piliečių dalyvauja referendume, tad svarbų klausimą lemia mažas rinkėjų procentas. Bet rinkėjai, nutarę nedalyvauti „Brexit“, duoda suprasti, jog jiems klausimas ne itin rūpi, tad leidžia kitiems spręsti. Nurodoma, kad dažnai žmonių sprendimą lemia pašaliniai veiksniai. Esą olandai siekia išreikšti nepasitenkinimą savo vyriausybe, o ne atsiriboti nuo Ukrainos. Bet akivaizdu, jog „Brexit“ nėra referendumas dėl D.Camerono, nors kai kurie britai gali pritarti išstojimui iš ES, siekdami įgelti premjerui.
„Brexit“ referendume galimai susikerta dvi vertybės – ES gerovė ir demokratija. Pirmenybę reikia skirti demokratijai, taigi procesui, kuris suteikia žmonėms teisę balsuoti ir nustatyti, kaip jie gyvens, nors šis netobulas mechanizmas nevisada užtikrina optimalius sprendimus. Net jei technokratai ir politikai žinotų, o ne tik spėliotų, kuris sprendimas yra optimalus, galima nepaisyti jų patarimų. Jei šalis nutartų skirti pirmenybę „teisingam“ atsakymui, kaip dažnai siūloma Lietuvoje, ji nebebūtų demokratija.
----------
Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
