Remiantis įvairių tarptautinės politikos ekspertų pareiškimais, kuriais mirga dauguma Lietuvos bei užsienio žiniasklaidos priemonių, Izraelio ir JAV santykiai šių metų kovą pasiekė iki šiol neregėtą atšalimo laipsnį. Kovo viduryje Tel Avive viešint JAV viceprezidentui Joe Bidenui, aukšti Izraelio pareigūnai pareiškė neatsisakantys planų statyti 1600 butų nausėdiją žydų naujakuriams Rytų Jeruzalėje, t. y. arabų apgyventoje Jeruzalės dalyje. Pasak Izraelio dienraščio „Maariv“, tai sukėlė didžiulį JAV nepasitenkinimą. Dar per 2009 m. lapkričio 10 d. įvykusį JAV prezidento Baracko Obamos ir Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu susitikimą iš esmės buvo sutarta šių planų atsisakyti.
Izraelio ir JAV dvišalių santykių konflikto gilumą atspindi paskutiniu metu smarkiai sustiprėjęs JAV spaudimas Izraelio valdančiajam elitui, kol kas, deja, neduodantis jokių rezultatų. JAV siekia, kad Izraelis įšaldytų statybas Rytų Jeruzalėje, kur arabai tikisi įkurti būsimos Palestinos valstybės sostinę. Vašingtonas taip pat reikalauja iš Vakarų Kranto teritorijos išvesti neseniai ten įvestas papildomas Izraelio karines pajėgas, leisti Gazos ruožo gyventojams lengviau susisiekti su išoriniu pasauliu ir kt. Savo ruožtu Izraelis, nors ir siūlo kai kurių nuolaidų ir kompromisų, su Vašingtono reikalavimais yra linkęs sutikti tik iš dalies ir kategoriškai atmeta JAV reikalavimą sustabdyti žydų gyvenviečių Rytų Jeruzalėje plėtrą.
Padėties opumą, be įvairių diplomatinių manevrų, pastarosiomis savaitėmis lydėjusių Izraelio ir JAV politinį dialogą, patvirtina ir iki šiol nesėkmingos šių valstybių pastangos susitarti dėl tolesnės Izraelio politikos minėtais klausimais. Kovo 23 d. Vašingtone įvyko net du JAV prezidento B. Obamos ir Izraelio ministro pirmininko B. Netanyahu susitikimai, bendrai trukę ilgiau nei dvi valandas. Anot naujienų portalo http://www.bbc.co.uk/, per juos reikšmingų susitarimų nepasiekta. Kovo 24 d. Izraelio premjeras susitiko su JAV pasiuntiniu Artimuosiuose Rytuose Georg‘u Mitchellu. Pasak Baltųjų rūmų atstovo Roberto Gibbso, „po šio susitikimo nepastebėta jokių ženklų, kad skandalas dėl žydų nausėdijų plėtros, keliantis pavojų Izraelio ir palestiniečių taikos deryboms, sklaidosi“.
Taigi Izraelio ir JAV santykiai šiuo metu yra neabejotinai prasčiausi per kelis paskutinius dešimtmečius. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad ši krizė – tik laikina aklavietė. Svarbiu veiksniu ieškant išeities iš šios padėties jau artimiausioje ateityje turėtų tapti įvairūs iki šiol plėtotos Izraelio ir JAV strateginės partnerystės aspektai bei jų reikšmė įgyvendinant tiek JAV, tiek Izraelio vidaus ir užsienio politiką.
Būtina išskirti kelias priežastis, dėl kurių ilgalaikis dvišalių Vašingtono ir Tel Avivo santykių sąstingis JAV yra itin nenaudingas. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad dar nuo šaltojo karo laikų Izraelis yra vienas iš pagrindinių JAV strateginių tikslų Artimuosiuose Rytuose įgyvendinimo forpostų. Izraeliui praradus šį vaidmenį, Vašingtono Artimųjų Rytų strategijos įgyvendinimo procesas komplikuotųsi.
Šiuo metu bene svarbiausi JAV trumpalaikiai siekiai regione yra užkirsti kelią Iranui pagaminti branduolinį ginklą ir užgesinti terorizmo židinius Jemene. Vis dėlto daug svarbesnė (ilgalaikė) užduotis – stabilizuoti vadinamąją musulmonišką krizės arką, kuri driekiasi nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Afganistano ir Kinijos sienos rytuose. Viena iš būtinų sąlygų visiems šiems tikslams pasiekti – ne vieną dešimtmetį trunkančio Artimųjų Rytų konflikto sureguliavimas. To Vašingtonas nebus pajėgus padaryti, jei Tel Avivas ir toliau laikysis tokios nelanksčios politikos Izraelio okupuotų teritorijų klausimu.
Ieškoti išeities iš susidariusios padėties JAV ir Izraelio santykiuose Vašingtoną verčia ir Tel Avivo užsispyrimo keliamas pavojus dar vieno B. Obamos užsibrėžto tikslo įgyvendinimui. Izraelio vienašališkai priimtas sprendimas pradėti statybas Rytų Jeruzalėje, gilinantis Artimųjų Rytų konfliktą, gali tapti svarbia kliūtimi JAV siekiant sureguliuoti karinius konfliktus Irake ir Afganistane. Pačioje 2009 m. pabaigoje B. Obama jau buvo priverstas inicijuoti neigiamą atgarsį JAV ir NATO valstybėse sukėlusį sprendimą. Tąkart nuspręsta sąjungininkų karių skaičių Afganistane padidinti maždaug 40 tūkstančių. Šiuo metu gilėjant Izraelio ir palestiniečių konfliktui neatmestina, kad panašių nepopuliarių priemonių jau greitai gali prireikti ir „brolius palestiniečius“ remiančiame Irake. Tai JAV vadovui, pasak kai kurių analitikų, politikų ir visuomenės veikėjų, jau pelniusiam karinio konflikto Afganistane eskaluotojo etiketę, būtų itin neparanku.
Žvelgiant siauriau, užsitęsęs konfliktas su Izraeliu gali turėti neigiamos įtakos ir B. Obamos administracijos įgyvendinamai vidaus politikai. Kovo 21 d. viena įtakingiausių JAV žydų lobistų organizacijų – Amerikos ir Izraelio viešųjų reikalų komitetas (AIPAC) išplatino viešą pranešimą. Jame perspėjama, kad pastarojo meto JAV administracijos pasisakymai apie dvišalius santykius su Izraeliu kelia „rimtą susirūpinimą“, ir raginama Baltuosius rūmus mažinti įtampą. Ši organizacija turi didelę įtaką JAV Kongrese, todėl užsitęsusi JAV ir Izraelio santykių krizė keltų realią grėsmę B. Obamos vidaus reformoms (sveikatos apsaugos sistemos pertvarkai ir kitoms), nes joms jau dabar aktyviai priešinasi prezidentui ir jo administracijai oponuojanti Respublikonų partija.
Galiausiai būtina paminėti ir simbolinę Vašingtono ir Tel Avivo dialogo reikšmę Jungtinėms Valstijoms. Pasak JAV užsienio politikos eksperto, Jeilio universiteto profesoriaus Walterio Russello Meado, JAV palaikė žydų valstybės sukūrimo Artimuosiuose Rytuose idėją netgi anksčiau, nei tarp pačių žydų kilo sionistų judėjimas. Izraelį ir JAV neabejotinai galima vadinti ilgamečiais partneriais, saistomais bendrų užsienio politikos tikslų ir strateginių interesų. Todėl, pasak eksperto, „dabar stebime kivirčą tarp draugų, bet ne draugystės pabaigą“.
Uzsitęsusi Vašingtono ir Tel Avivo santykių krizė nepalanki ir Izraeliui. Remiantis naujienų portalu www.israelinfo.ru, Tel Avivui kovo mėnesį paskelbus apie ketinimą pradėti statybas Rytų Jeruzalėje, Izraelį užgriuvo visuotinis JAV, ES, Rusijos, Arabų valstybių lygos nepasitenkinimas. Tokia įtempta tarptautinė padėtis neabejotinai kliudo Izraeliui siekti savo strateginių tikslų regione. Pasak naujienų portalo, ieškodamas išeities iš susidariusios padėties, Tel Avivas bus priverstas žengti skaudžius, sunkius, tačiau reikalingus žingsnius. Kitaip sakant, siekdamas savo strateginių tikslų, Izraelis turės daryti įvairių nuolaidų (tarp jų – įšaldyti minėtas statybas) ir, žinoma, siekti susigrąžinti vienos iš svarbiausių savo sąjungininkių – JAV palankumą.
Pokyčiai, šiuo metu vykstantys regiono politinėje padangėje, Tel Avivui nėra palankūs. Kovo 27 d. Libijos Sirto mieste įvykusiame Arabų lygos valstybių vadovų susitikime jos generalinis sekretorius, buvęs Egipto užsienio reikalų ministras Amras Moussa įspėjo, kad arabų valstybės turėtų ruoštis galimam Palestinos ir Izraelio taikos proceso žlugimui ir imtis rengti alternatyvų planą. Lygos vadovas tiksliai nepasakė, kaip turėtų atrodyti tas alternatyvus planas. Jis tik leido suprasti, kad vienu iš šio plano variantų galėtų tapti prieš aštuonerius metus pasiūlytas politinis scenarijus (remiantis juo, arabų valstybės sutiktų plėtoti bendradarbiavimą su Tel Avivu tik tuo atveju, jei šis padarytų esminių nuolaidų dėl Izraelio okupuotų teritorijų). Politikas taip pat pridūrė, kad Izraeliui nebebus leista tęsti iki šiol daugiau kaip 20 metų jo vykdytos politikos Artimųjų Rytų taikos proceso klausimu. Taigi Tel Avivas jau artimiausiu metu gali sulaukti vis griežtesnio regiono valstybių spaudimo aktyviai spręsti Izraelio okupuotų teritorijų problemą. Siekiant išvengti Tel Avivui nepatogių sprendimų, Izraeliui bus reikalingas didelę įtaką tarptautinėje politinėje sistemoje turintis užtarėjas. Pagrindine kandidate į šias pareigas šiuo metu tebėra JAV.
B. Netanyahu, kaip ir B. Obama, aktyviai remia nuosaikių Artimųjų Rytų regiono valstybių, tokių kaip Egiptas, Jordanija, Saudo Arabija, Turkija, koalicijos (kuri padėtų pažaboti didėjančią Irano įtaką regione, kovoti su terorizmu ir kt.) idėją. Vis dėlto, įvertinant šiuo metu stiprėjančią įtampą Izraelio santykiuose su musulmoniškomis regiono valstybėmis, Vašingtonas išlieka svarbiausiu potencialiu tarpininku Tel Avivo dialoge su minėtomis valstybėmis. Taigi – ir būtina jungtimi, galinčia padėti Irano klausimo sprendimo procesą pakreipti Izraeliui palankia linkme.
Galiausiai būtina paminėti ir simbolinę tolesnio Tel Avivo bendradarbiavimo su Vašingtonu reikšmę Izraeliui, pagrįstą šios Artimųjų Rytų valstybės saugumo strategija. Pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas suformulavo vieną fundamentaliausių Izraelio nacionalinio saugumo principų: „Izraelis visuomet turi turėti bent vieną didžiąją valstybę globėją.“ Premjeras tuomet teigė, kad „ginant Izraelio nacionalinio saugumo interesus karinis, ekonominis ir diplomatinis didžiosios valstybės palaikymas yra gyvybiškai būtinas“. Nuo pat šaltojo karo pradžios tokios Izraelio globėjos vaidmenį atliko JAV. Kitiems didiesiems tarptautinės politikos veikėjams ir toliau neturint pasitikėjimo tarp Izraelio politikos formuotojų, Vašingtonas turėtų ir toliau išlaikyti šį vaidmenį.
Visu tuo remiantis Izraelį ir JAV galima pagrįstai laikyti strateginiais partneriais. Jų ryšiai buvo, yra ir artimiausiu metu neabejotinai bus svarbūs abiem valstybėms siekiant savo strateginių tikslų. Todėl paskutiniu metu dėl Tel Avivo įgyvendinamos žydų gyvenviečių plėtros ginčytinose (okupuotose) teritorijose sugriežtėjusi Vašingtono retorika nereiškia, kad JAV nusigręžė nuo Izraelio. Greičiau tai ženklas Izraeliui, kad nuo šiol šalys pereina į sąlygiškai naują dvišalio bendradarbiavimo etapą.
JAV viešai deklaruoja norinčios gludinti savo prieštaravimus su islamo pasauliu, todėl tokios beatodairiškos prožydiškos politikos, kokia buvo iki šiol, Vašingtonas tęsti nebeketina. Tokią JAV poziciją pirmiausia dera laikyti šaltu dušu žydų politikams ir siekiu paskatinti jų realų dialogą su palestiniečiais sprendžiant realios nepriklausomybės Palestinos valstybėje įgyvendinimo klausimą. Bet jokiu būdu ne pertrūkiu Izraelio ir JAV santykiuose, pagrįstuose ilgamete konstruktyvaus dvišalio bendradarbiavimo praktika.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
