Tarkime, Graikija šiuo metu yra lyg padegamoji virvutė. Bet ar Italija netaps ta bomba, kuri susprogdins euro zoną ir galbūt net visą Europos Sąjungą? Italija negalėtų pasigirti gera finansine būkle, tuo labiau jos ekonomiką dažnai atakuoja įvairūs finansų spekuliantai. Kita vertus, Italijos ekonominiai ir finansiniai pagrindai nėra tokie jau blogi. Blogai yra tai, jog nesibaigiantis politinis chaosas šalies viduje nuolatos atbaido užsienio investitorius ir kenkia šalies rinkų veiklai.
Italijos premjero Silvio Berlusconio vyriausybė iš esmės jau prarado bet kokį tarptautinių investuotojų pasitikėjimą. Viešosios nuomonės apklausos rodo, jog pasitikėjimas Berlusconiu mažėja netgi šalies viduje. Italijos premjeras vis dar išlaiko savo įtaką Italijos parlamento atžvilgiu, bet ir ji turi aiškią silpnėjimo tendenciją, o politinių jėgų balansas kinta ne Berlusconio naudai. Nepaisant visų šio politiko derybinių manevrų, dauguma parlamento narių stengiasi bet kokia kaina atsiriboti nuo vyriausybės politikos ir netapti Italijos – o galbūt ir visos Europos – žlugimo bendrininkais.
Tarptautinės bendruomenės spaudimas Berlusconiui vargu ar mažės. Neturėtų silpti ir Italijos studentų, profsąjungų, darbininkų ar vadinamųjų indignados protestai. Tokiame įvykių kontekste politinė Italijos krizė atrodo neišvengiama. Visgi kol kas sunku spręsti, ar Italijoje prireiks pirmalaikių parlamento rinkimų 2012 metų pradžioje, ar teks suformuoti laikinąją vyriausybę, Italijai vadovausiančią iki dabartinės kadencijos pabaigos 2013 metais. Aišku viena – šalies politinės jėgos jau pradeda ruoštis artėjančiai rinkiminei kampanijai.
Beveik neabejotina, kad pagrindine figūra centro dešiniųjų politinių jėgų stovykloje vėl bus Berlusconis, sieksiantis dar vieno perrinkimo. „Šiaurinės lygos“ politinių jėgų lyderis Umberto Bossis bent jau šiuo metu atrodo pernelyg ligotas ir pasisotinęs didžiosios politikos, nors politinį aljansą su Berlusconiu greičiausiai mėgintų išlaikyti. Jo partijos kolega, Vidaus reikalų ministras Roberto Maronis turbūt norėtų įgyti didesnį politinį svorį, bet greičiausiai taip pat neišmąstytų geresnių politinių kombinacijų nei partnerystės su dabartiniu Italijos ministru pirmininku.
Centro kairės politinių jėgų pusėje galima tikėtis Demokratinės partijos ir pokomunistinių jėgų partijos, vadovaujamos Nichi Vendolos, koalicijos. Tuo tarpu kažkada itin ryžtingai prieš politinę korupciją Italijoje kovojusio Antonio Di Pietros galimybės prisijungti prie šios koalicijos atrodo gana miglotos.
Dabartinės viešosios nuomonės apklausos rodo, jog būtent pastaroji politinių jėgų koalicija ir turėtų laimėti daugumą sekančiuose parlamento rinkimuose. Politikos ir finansų ekspertai spėja, jog tokia koalicija laikytųsi pernelyg kairuoliško politinio kurso. Tad įdomu, kaip tokia vyriausybė kovotų su Europos Centrinio banko reikalavimais laikytis itin griežtos šalies fiskalinės politikos.
Yra ir dar viena nauja politinė jėga, sieksianti sužibėti artėjančiuose parlamento rinkimuose. Politinė koalicija, pavadinta „Trečiuoju poliumi“, yra vadovaujama Katalikų partijos lyderio Piero Ferdinando Casinio ir į savo stovyklą siekia privilioti tarp politinės kairės ir dešinės besiblaškančius politinius veikėjus. Pagal savo politinę programą „Trečiasis polius“ yra šiek tiek panašus į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą arba Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy politinę sąjungą: ekonominėje politikoje palaikomi verslo interesai, iškeliama šeimos instituto ir katalikų vertybių svarba socialinės politikos įgyvendinime.
„Trečiasis polius“ turi menkus šansus laimėti rinkimus, bet gali turėti įtakos formuojant naująją koaliciją. Palankiausias scenarijus būtų suformuoti kuo platesnę koaliciją, galbūt kažkiek panašią į tokią, kokia dabar yra Vokietijoje. Vis dėlto, nepaisant to kokios politinės jėgos ateis į Italijos valdžią, joms neišvengiamai teks bendrauti su vienu savo tautiečiu, šiuo metu užimančiu galbūt net svarbesnes pozicijas nei Italijos premjeras – su Mario Draghi. Būtent Draghi, naujasis Europos Centrinio banko prezidentas, ir turėtų tapti tikruoju Italijos ateities garantu.
Paolo Messa yra žurnalo „Formiche“ vyriausiasis redaktorius.
Taip pat skaitykite:
S. Berlusconis pasitraukia ir rinkimuose nedalyvaus
Italija po S. Berlusconio: politinės nežinomybės grėsmė
S. Berlusconis trauksis iš posto?
Didėja spaudimas S. Berlusconiui atsistatydinti
S. Berlusconis įtrauktas į prekiaujančių žmonėmis sąrašą
