Kitty Hart-Moxon buvo 16-a metų, kai ji pateko į žiaurumu pagarsėjusią nacių mirties stovyklą. Nepaisant visų sunkumų, ji sugebėjo ten išgyventi beveik dvejus metus. Praėjus beveik 70 metų, K. Hart-Moxon dalijasi savo prisiminimais apie Aušvicą.
Nusitrynusi nuotrauka, daryta karo pabaigoje, pabėgėlių stovykloje šiaurės Vokietijoje netoli Brunsviko, atrodo ganėtinai džiugi. Kitty plačiai šypsosi, tik matyti, kad jos kairioji ranka sutvarstyta. „O, taip atsitiko, kai bandžiau pati pašalinti savo tatuiruotę“, – sako ji ir kimiai nusijuokia. Kiekvienas Aušvico kalinys turėjo ant kūno ištatuiruotą savo numerį.
Kitty Hart-Moxon (stovi pirmoje eilėje, antra iš dešinės)su likimo draugais pabėgėlių stovykloje Vokietijoje (nuotr. asm. archyvo)
Tatuiruotė galiausiai buvo pašalinta, kai mergina persikėlė gyventi į Angliją. „Žmonės klausdavo, ar tai mano draugo telefono numeris. Arba šnabždėdavosi man už nugaros“, – prisimena Kitty. Jei pasakydavo, kad tai – jos koncentracijos stovyklos numeris, stodavo nejauki tyla, lyg ji būtų ką nors įžeidusi: „Ir galiausiai man pasidarė gana. Iš tiesų niekas nenorėjo nenorėjo žinoti tiesos, kas ten dėjosi, ir tu čia nieko negalėjai pakeisti.“
Dabar Kitty įsikūrusi patogiame bute Harpendene, Hertfordširo grafystėje, Didžiojoje Britanijoje. Ji pergyveno savo vyrą, o energijos 85-metei galima tik pavydėti. Daugelis, kas išgyveno Aušvice, buvo ten patekę ne anksčiau kaip likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Beveik dvejus metus, kuriuos ten ištvėrė, K. Hart-Moxon ironiškai vadina „mano Aušvico karjera“.
Kitty Hart-Moxon šiandien (Birminghammail.net nuotr.)
Kitty buvo 12-a metų, kai prasidėjo karas ir jos šeima turėjo palikti jaukius namus vakarų Lenkijoje. Mergaitė su tėvai persikraustė į Liublino miestą šalies rytuose, o 17-metis brolis patraukė dar toliau, į Rusiją. Ji prisimena, kaip su vaikišku susižavėjimu stebėdavo vokiečių bombonešius.
Bet naciai užėmė miestą, žydai buvo suvaryti į getą, o tuomet ir Kitty prarado savo naivų pasitikėjimą: „Kartą ėjau gatve kartu su vienu berniuku iš mano gimtojo miesto. Susitikome patrulį, tad aš nužengiau nuo šaligatvio į nutekamojo vandens lataką, kad jį praleisčiau. Mano draugas to nepadarė, vokietis išsitraukė ginklą ir šovė jam tiesiai į galvą tiesiog mano akivaizdoje.“
Tai buvo jos pirmoji pažintis su teroru. Sąlygos perpildytame gete vis blogėjo, šeimai teko ieškoti būdų, kaip išgyventi alkį, ligas ir kasdienį smurtą. „Dažniausiai tai būdavo vaikai, kuriems tekdavo atsakomybė už šeimos išgyvenimą – vyrus gatvėse greitai suimdavo. Vaikams būdavo lengviau išsisukti nepastebėtiems. Mano tėvas duodavo man po kokį juvelyrikos dirbinį, o aš turėdavau per kanalizaciją nusigauti iki ne žydų pusės ir iškeisti jį į duoną ar bulves.“
Kitty šeima keletą kartų bandė pabėgti. Sykį jie tris savaites gyveno miške, kol galiausiai katalikų kunigas jiems parūpino netikrus dokumentus.
Visiems trims – Kitty, jos motinai ir tėvui – likti kartu buvo pavojinga. „Tuomet klebonijoj buvo paskutinis kartas, kai mačiau tėvą“, – prisimena ji.
Kitty ir jos motina Lola akiplėšiškai apsimetė paprastomis lenkėmis, ne Lenkijos žydėmis, kokios buvo iš tikrųjų, ir įsidarbino fabrike, kur dirbo kartu su vokiečiais.
„Aš su mama atsidūriau Vokietijoje. Manėme, kad galėsime išgyventi karą, nes mūsų išvaizda nebuvo kaip tipiškų žydžių, o ir mūsų dokumentai neužkliuvo netgi patiems vokiečiams. Bet mus pradėjo įtarinėti drauge dirbusi lenkė.“
12 žydžių buvo išduotos Gestapui ir nuteistos mirties bausme. „Naktį prieš egzekuciją mes, visos dvylika, buvome uždarytos vienoje kameroje su langu. Sėdėjau prie to lango visą naktį – tai buvo paskutinė mano galimybė įsižiūrėti į naktinį dangų“, – pasakoja Kitty.
Lola ruošė savo dukrą narsiai pasitikti mirtį. Išvestos iš kameros, moterys turėjo išsirikiuoti veidu į plytų sieną, o joms už nugarų buvo pastatyti kulkosvaidžiai.
„Staiga – viską nustelbiantis sprogimo garsas“, – dar iš šiandien, prisiminus tą akimirką, Kitty ranka prisiliečia prie krūtinės. „O po to – juokas. Jie šovė mums virš galvų. Mūsų mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos Aušvice. Vietoj greitos mirties – lėta mirtis...“
Kitty buvo 16-a metų, kai ji įlipo į traukinį, vežusių pasmerktuosius į liūdniausiai pagarsėjusią nacių mirties stovyklą. Į Aušvicą ji atvyko 1943 m. balandžio 2 d.
1944 m. SS pareigūnai skirsto naujai atvykusius kalinius Aušvico koncentracijos stovykloje
„Atvykimas į Aušvicą – lemiamas tavo gyvenimo momentas. Durys atsidaro, tave įmeta vidun, pasitinka šunų lojimas ir šaukiantys siluetai su botagais, deginamų kūnų smarvė ir ugnies spindesys. Viskas vyksta stulbinančiai greitai. „Lauk, lauk, lauk!“ – ir tu jau įsuktas į bėgimą. Tu atsiduri pastate, kur esi išrengiamas ir pakišamas po lediniu dušu. Kitame kambaryje tau nuskuta galvą. Jokio rankšluosčio – o tu vis dar šlapias ir sušalęs. Moterys kalinės ištepdavo kūną žaliu dvokiančiu skysčiu, kuris graužia odą. Dar kitame kambaryje tau numeta porą skudurų ir medines klumpes. Paskutinėje salėje už stalų sėdi moterys su keistais rašikliais. Net nespėji susivokti, o jos tais rašikliais jau bado tavo odą. Štai ta akimirka, kai tampi numeriu [39934]. Švilpuko garsas ir rikiuotė. Tūkstančiai moterų skuba išsirikiuoti į liniją. Keturias valandas stovi lietuje, o žmonės tiesiog miršta ir krenta ant žemės. Tada esi įstumiamas į lūšną ir galvoji: „Pagaliau aš galiu atsigulti“. Bet tu negali. Tūkstantis moterų bando atsigulti ant gultų. Tau pasisekė, jei radai kampą, kur gali atsiremti... Sveiki atvykę i Aušvicą. Sveiki atvykę į pragarą.“
Naujieji atvykėliai perėjo atranką, po kurios per seni, per jauni ar per silpni keliavo tiesiai į dujų kameras. Likusieji vergavo Trečiajam Reichui, kol irgi tapo per silpni ir buvo pasiųsti mirti. Kiti mirdavo nuo bado, ligų ar paprasčiausiai praradę norą kabintis į gyvenimą. Vidutinis išgyvenimo laikas Aušvice buvo nuo 3 iki 6 mėnesių.
Pirmąjį rytą Kitty pamatė, kad šalia jos gulėjusi moteris naktį mirė. „Pasakiau mamai: „Ji turi drabužius, gali turėti ir gabalėlį duonos. Turim tai iš jos pasiimti.“ Supratau, kad už viską šioje vietoje tenka sumokėti. Kapos (vyresnieji kaliniai, padedantys vadovauti stovyklai) – didžiausi tao priešai, patys pirmieji tavo priešai. Mano nuostata buvo, kad aš jiems sumokėsiu bet kuo, ką galiu gauti iš mirusiųjų, bet niekada nieko neėmiau iš gyvųjų.“
K.Hart-Moxon sako niekada nejautusi kaltės dėl to, ką darė, kad išgyventų: „Mano sąžinė švari. Gera mano draugė prieš dešimt metų nusižudė. Ji Aušvice buvo užsitarnavusi gerą padėtį, nes buvo tarpininkė su SS. Ir ji niekam nepadarė nieko blogo, tik būtų galėjusi daug kam padėti. Moterims ten buvo daug blogiau nei vyrams. Daugelis vyrų turėjo kokius nors įgūdžius, o merginos tiesiog buvo išnaudojamos sunkiausiam darbui. Vis dėlto, moterys susiburdavo tarsi į savotiškas „šeimas“, kad padėtų vienos kitoms. Už grupės ribų veikė kyšininkavimas, grupės viduje veikė žmogiška pagalba.“
Duonos pavidalu sumokėtas kyšis Lolai padėjo gauti darbą taip vadinamoje ligoninėje, o Kitty atsidūrė sunkiųjų darbų grupėje, tiesė geležinkelį. „Negalėjai išgyventi, jei neturėjai batų: vaikštant statybų vietoje medinės klumpės nutrindavo kojas ir žaizdos užsikrėsdavo. Svarbiausia buvo likti švariam, bet tai nebuvo lengva. Utėlės nuolat kandžiodavo odą, bet jei pasikasytum – vėl rizikuotum pasigauti infekciją. Per savo karjerą Aušvice dirbau visokiausius darbus.“
„Susimokėjusi“ už uniformą, kuriomis vilkėjo fabrike dirbusių moterų grupė, Kitty įsimaišydavo tarp jų keičiantis naktinei ir dieninei pamainoms. „Taigi, kelias savaites aš praleidau nieko nedarydama. Puikus dalykas – likti nepastebėtam.“ Nepaisant to, ji susirgo šiltine ir pateko į ligoninę, kur jos motina dirbo slauge: „Tuomet ir aš sugebėjau irgi gauti tarnybą ligoninėje. Mano pareiga buvo rūpintis lavonais“, – pasakoja Kitty. Deja, jos pačios būklė pablogėjo taip, kad ji pateko į „vaikščiojančių lavonų“ kategoriją ir vos nebuvo pasiųsta į dujų kamerą.
Josefas Mengelė – SS gydytojas, dar žinomas Mirties Angelo vardu – ją apžiūrėdamas dvejojo. Liepė apsisukti vieną, antrą kartą, kol galiausiai nusprendė, kad Kitty dar gali gyventi. Bet kai ji buvo priversta į vežimėlį, vežusį leisgyvius žmones į dujų kamerą, įkelti dvi savo drauge, pati Kitty nebenorėjo gyventi.
Atsitiktinumas lėmė, kad K. Hart-Moxon buvo paskirta į naują kalinių grupę, dirbusią krematoriumo teritorijoje. Naciams vis intensyviau vykdant žydų naikinimo misiją, Kitty rūšiuodavo mirusiųjų drabužius išsiuntimui į Vokietiją: „Mes neturėjome teisės net paliesti maisto, kurį rasdavome mirusiųjų kišenėse, bet mes vis tiek tai darydavome – turėjome rizikuoti savo gyvybėmis. Ir štai tokiu būdu toje vietoje, kur beveik du milijonai žmonių buvo nužudyti, mano gyvybė buvo išsaugota.“
Ji tapo tiesiogine masinių žudynių liudininke: „Nuo mūsų barako buvo matyti dujų kamera ir krematoriumas nr. 4.“ Kitty ranka parodo į svetainės sieną, maždaug už trijų metrų nuo kėdės, kurioje pati sėdi: „Štai kaip arti tai buvo. Mačiau žmones, įeinančius į tą pastatą ir niekada nebeišeinančius. Mačiau SS karininkus, lipančius kopėčiomis pro skylę stoge iš skardinių pilančius baltus kristalus [kristalai išskirdavo nuodingas dujas]. Kelios minutės po to – girdėdavau riksmus. Mačiau ugnį ir dūmus, ir vyrus, karučiais vežančius pelenus.Tai tęsdavosi 24 valandas per parą.“
Kitty prisipažįsta, kad tada į mirčiai pasmerktus žmones stengėsi žiūrėti kaip į vientisą minią „Negalėjau prisileisti minčių, kad štai, tuoj bus nužudyta motina su vaiku... tai būtų mane pačią privedę prie savižudybės.“
1944 m. pabaigoje K. Hart-Moxon ir jos motina buvo evakuotos iš Aušvico. Tą žiemą, basa ir nuskurusi, ji dalyvavo liūdnai pagarsėjusiame mirties žygyje per kalnus: „Valgėme sniegą. Ir tada įvyko stebuklas. Priešais išvydome vokiečių pabėgėlius su jų mediniais vežimais. Mano grupė situaciją suvokė per dvi sekundes. Puolėme juos, atėmėme maistą ir kibirą taukų. Mano mama džiūgavo. Išsitepėme jais ir tai daugelį iš mūsų išgelbėjo nuo sušalimo.“ Vis dėlto, netrukus Kitty buvo įgrūsta beveik hermetišką vagoną, kuriame per kelionę traukiniu beveik 300 žmonių tiesiog užduso. Likusius mėnesius amerikiečių išvadavimo 1945 m. balandžio 14 d., Kitty praleido mažoje koncentracijos stovykloje Salzvede.
Per Holokaustą K. Hart-Moxon neteko 30 šeimos narių. Jos tėvas buvo išduotas ir nušautas, brolis žuvo Staliningrade, kovodamas rusų pusėje. Ji sako iki šiol jaučianti tiesos ir keršto troškimą už tuos draugus ir artimuosius, kurių neteko Aušvice bei vėliau sekusiame mirties žygyje per kalnus – dėl to ir pasakoja savo istoriją.
Parengta pagal Dailymail.co.uk
