Benjaminas Schreiberis mano, kad savo bausmę visuomenei ir valstybei jau atliko. Jį reanimavo prieš jo valią, todėl vyras turėtų būti paleistas. Būdamas kalėjime, jis pasirašė prašymą negelbėti jo gyvybės nelaimės atveju. Tačiau gydytojai pasirinko ignoravimą, kaip ir artimųjų prašymą Benjamino nereanimuoti.
1997-aisiais jis buvo pripažinta kaltu dėl 39-erių vyro nužudymo.
Teisme jam pareiškė, kad B. Schreiberis yra „arba gyvas ir turi būti kalėjime arba miręs, tuomet jo apeliacijos prašymas – kelia abejonių dėl teisinio galiojimo“.
Sąvokos „gyvenimas“ nėra Ajovos valstijos teisės kodeksuose, todėl teismas nusprendė, kad vyras turės praleisti likusią savo gyvenimo dalį uždarytas, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo prikeltas.
Tai nėra pirmas sykis, kuomet nuteistieji nori išeit iš kalėjimo remiantis klinikine mirtimi. 1988 metais Jerry Rosenbergas kreipėsi į teismą su analogišku reikalavimu.
Jam buvo atsakyta, kad teisiškai jis nėra miręs, kitaip jo nebūtų teismo posėdyje. Teisininkai mano, kad jeigu žmonės teisiškai bus laikomi mirę iki reanimacijos, tai sukurs daug problemų, įskaitant ir draudimo klausimą.
