Naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama ištesėjo per rinkiminę kampaniją duotą pažadą uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą. Šį sprendimą oficialiai pasveikino Europos Sąjungos teisingumo komisaras Jacques‘as Barrot, savo pranešime priminęs „apgailėtiną Gvantanamo kalėjimo epizodą“. Tačiau Guantanamo uždarymas neišsprendžia problemiško įkalintų asmenų statuso.
Gvantanamo sulaikymo centras, kuriame kalinami teroristine veikla įtariami asmenys, buvo įkurtas 2002 metų pradžioje Kubos saloje esančioje JAV karinio jūrų laivyno bazėje. George‘o W. Busho administracija šią karinę bazę pasirinko neatsitiktinai: ne JAV teritorijoje įkalinti įtariamieji atsidūrė už tarptautinės teisės ribų. Taip juos buvo galima laikyti nelaisvėje neribotą laiką nepateikus kaltinimų ir nesuteikiant teisės apskųsti nei įkalinimo trukmės, nei sąlygų. Terorizmu įtariamų asmenų nesaugojo tarptautinės žmogaus teises ginančios konvencijos, ir kankinimai per tardymus tapo įteisinta bei JAV administracijos palaikoma praktika. (1)
JAV pažymėjo, kad iš viso Gvantaname buvo laikomi 759 įtariami terorizmu asmenys. Penki kaliniai mirė, o 525 buvo paleisti. Šiuo metu sulaikymo centre vis dar įkalinta 250 kalinių. Dėl jų likimo ir kilo B. Obamos sprendimo paskatinta polemika. JAV prezidento sprendimas uždaryti Gvantanamo kalėjimą reiškia, kad kaliniams suteikiamas karo belaisvių, kuriuos gina 1949 m. Ženevos konvencija, statusas. Įsipareigodama gerbti tarptautinės teisės normas, naujoji JAV administracija privalo jei ne išlaisvinti kalinamus asmenis, tai bent pateikti jiems kaltinimus ir teisti JAV teismuose. Kalinius, kuriems kaltinimai negali būti iškeliami ir kurie negali būti repatrijuojami dėl persekiojimų grėsmės savo šalyje, JAV administracija turėtų išsiųsti į kurią nors kitą šalį.
Iš pradžių atrodė, kad tiesiausias kelias į Gvantanamo uždarymą yra įkalintųjų išsiuntimas į gimtąsias šalis, tačiau paaiškėjo, kad kai kuriose šalyse terorizmu kaltinti asmenys vargu ar yra laukiami. Balandžio 3-iąją, pirmąją oficialaus vizito Europoje dieną, naujai išrinktas JAV prezidentas B. Obama oficialiai pakvietė ES šalis priimti negalinčius grįžti namo kalinius. Deja, vieningos ES užsienio politikos balso įspūdį, kurį sukėlė ES teisingumo komisaro J. Barrot pareiškimas, netrukus išsklaidė konkrečių sprendimų ieškančių ES valstybių reakcija. Balandžio 6 d. Liuksemburge susirinkę ES šalių teisingumo ministrai nerado bendros kalbos šiuo klausimu. Gan miglotai buvo užsiminta apie „10–15 kalinių“, kuriuos galėtų priimti „8–10 ES valstybių“. Vieningos pozicijos rasti nepavyko, ir kiekviena ES šalis ėmėsi savarankiškai spręsti, kaip elgtis su amerikiečių prašymu.
Belaukdama išeities iš teisinio labirinto, ES suskilo į tris grupes. Pirmoje atsidūrė valstybės, pareiškusios pritarimą B. Obamos sprendimui ir sutikusios priimti Gvantanamo kalinius. Prancūzija informavo, kad priims vieną Gantanamo kalinį. Ispanija, Portugalija, Didžioji Britanija, Vengrija, Estija ir Italija taip pat pareiškė sutinkančios priimti Gvantanamo kalinius. O Čekija, šiuo metu pirmininkaujanti Europos Sąjungai, Austrija, Švedija, Danija, Olandija ir Lenkija bendradarbiauti su JAV šiuo klausimu atsisakė.
Kitos valstybės laukia bendros ES pozicijos arba, nors ir sutikdamos priimti Gvantanamo kalinius, dvejoja dėl konkrečių veiksmų plano. Šių šalių minimi sunkumai, trukdantys priimti galutinį sprendimą, yra bendra ES Šengeno erdvė, kalinių įsikūrimo finansavimo klausimas, jų šeimų pakvietimo į priimančiąją valstybę problema... Didžiausiu galvos skausmu vis dėlto lieka kalinių statusas. ES juristai dar nerado tinkamo „terorizmu įtariamų asmenų“ apibrėžimo, kuris leistų juos priimti į ES šalis.
ES pareigūnai priminė, kad jiems trūksta išsamios informacijos apie kalinius, kuriuos galėtų priglausti ES narės. Taip pat, kaip užsiminė komisaras J. Barrot, naujosios JAV administracijos kvietimas bendradarbiauti, ES manymu, turėtų būti papildytas konkrečiais ir aiškiais pasiūlymais. Netrukus po kovo 16–17 d. vizito Vašingtone J. Barrot ir Čekijos vidaus reikalų ministras Ivanas Langeris teigė, kad JAV suteikta informacija leis pradėtam procesui žengti į priekį. Atrodo, kad informacijos trūkumas tikrai nėra kliūtis JAV prašymui įgyvendinti: sąmyšį Europoje dėl Gvantanamo kalinių kelia pačių ES valstybių netikrumas dėl laikysenos JAV atžvilgiu. (2)
Europos sutrikimą šiuo klausimu pabrėžia ir tai, kad net JAV administraciją palaikančios šalys nesiima konkrečių veiksmų prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy NATO susitikime Strasbūre pareiškė, kad šalis priims „vieną kalinį“, tačiau praėjus porai savaičių pačioje Prancūzijoje niekam taip ir netapo aišku, ar šis pareiškimas nebuvo tik politinė retorika.
Į Gvantanamo kalinių problemą galima žvelgti dvejopai. Vienas požiūris smerkia JAV užsienio politiką bei žmogaus teisių pažeidimus Gvantaname ir kituose slaptuose kalėjimuose. Kitas požiūris – karo su pasauliniu terorizmu kontekste – pateisina JAV veiksmus ir sutinka su jų suformuluota strategija. ES siekia bendradarbiauti su naująja JAV administracija, bandydama remtis abiem nuomonėmis. Europos Parlamentas (EP) jau ne pirmą kartą pasmerkė JAV dėl Gvantanamo. Dar 2006 m. EP paragino JAV uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą, o 2009 m. vasario 2 d. JAV pareigūnų veiksmai EP pranešime buvo apibūdinti kaip pasižymintys „nežmonišku elgesiu“ ir prilyginti kankinimams (3). Kita vertus, ES, B. Obamos pakviesta priimti įtariamus terorizmu asmenis, užmiršta žmogaus teisių pažeidimus ir neprotestuodama ieško būdų JAV prašymui įgyvendinti. ES pareiškimai ne tik nerodo vieningos valstybių pozicijos aštriais pasaulinės politikos klausimais, bet ir silpnina jos kaip geopolitinės galiūnės – alternatyvos JAV, Rusijai ir Kinijai – įvaizdį, kuris neretas pasaulio žiniasklaidoje.
Aurimas Dunauskas
______________
(1) http://www.un.org/apps/newsFr/storyF.asp?NewsID=11878&Cr=droits&Cr1=guantanamo
http://www.amnesty.ch/fr/themes/les-abus-de-la-abguerre-contre-le-terrorismebb/guantanamo-un-scandale-pour-les-droits-humains/torture-et-autres-mauvais-traitement
(2) http://www.consilium.europa.eu/ueDocs/cms_Data/docs/pressdata/fr/jha/107189.pdf.
(3) http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+MOTION+P6-RC-2009-0066+0+DOC+XML+V0//LT
