Rusijos kariuomenė ir jos galios
Kariuomenė, kurią Rusija dabar formuoja, yra išskirtinai tinkama Kremliaus tikslui griauti tarptautinę saugumo sistemą ir įtvirtinti Rusijos kaip didžiosios galios statusą su minimalia karo rizika. Naujoji rusijos kariuomenė jau pademonstravo išskirtinį gebėjimų rinkinį – greitos, ribotoje geografinėje teritorijoje vykduomos puolamosios operacijos, kibernetiniai išpuoliai, tikslūs smūgiai dideliu atstumu, galingos A2/AD atgrasymo priemonės ir pažangūs atominiai ginklai. Visi šie faktoriai leidžia stabdyti įprastinius Vakarų taikomus atsakus.
Diskusijos apie Rusijos „hibridinį“ karą neturėtų trukdyti vertinti mastą, kiek ši valstybė modernizavo savo konvencines ir branduolines pajėgas kaip pagrindinę lokaliuose konfliktuose taikomą jėgą. Taip pat svarbu suprasti, kiek Rusijos „nuotykiai“ Rytų Europoje greitai peraugo iš hibridinių operacijų, kurių metu taikytos netradicinės priemonės ir metodai, į konvencines karines operacijas. Intervencija į Siriją buvo geras pavyzdys, kad Rusijos karinės pajėgos yra tinkamai pasiruošusios intensyviai vykdyti rimtas konvencines operacijas.
Tačiau realybėje, Rusijos karinių pajėgų pajėgumai vykdyti puolamąsias operacijas yra riboti. Kariniams vienetams, galintiems veikti lokalių konfliktų metu, priklauso 100-150 tūkst. karių – skaičiuojant oro, jūrų ir sausumos pajėgas bei specialiąsias pajėgas. Tokių pajėgų gali prireikti susiklosčius nenumatytai situacijai net ir viename regione. Karinės reformos panaikino kitus dalinius. Tai, žinoma, leido padidinti šių smogiamųjų būrių efektyvumą ir rezultatytuvą, tačiau juos nėra kam paremti. Paprastai sakant, jei tokie „priešakiniai būriai" nepasieks savo tikslo, nebus kam pulti po jų.
Tad net ir veikiant viename regione, Rusijos kariuomenės vadai yra labai priklausomi nuo prieš tai tame regione įtvirtintų pajėgumų kombinacijos, greitų ir tikslių konvencinių ginklų smūgių, kibernetinių atakų bei sunkiosios artilerijos ir specialiųjų padalinių greito judėjimo. Tokiu atveju tikslas yra eliminuoti iš anksto nusižiūrėtus taikinius, paralyžiuoti politinius ir karinius atsakus bei greitai keisti padėtį. Branduoliniai ginklai šiuo atveju pasitarnauja kaip argrasymo priemonė prieš NATO.
Penkių žingsnių teorija
Dabartiniu metu NATO aljansui būtina užtikrinti pajėgų buvimą Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse – tai gali padėti užkirsti kelią ankstyvai ir greitai pergalei. Rusija negali sau leisti dalyvauti dideliame ar užsitęsusiame konvenciniame konflikte. Ji taip pat neatlaikytų kovos branduoliniais ginklais. Dėl to Maskva turi suvokti, kad jai nepavyks pasiekti lengvų ir pigių karinių pergalių. Konfliktos eskalavimo rizika turi būti perkelta ant Rusijos pečių.
Nors pateikta jau daug pasiūlymų, kaip NATO galėtų strateguoti savo karinius atsakus Rusijos agresijos Europoje atveju, dauguma jų koncentravosi ties jau minėtu sausumos pajėgų dislokavimu Rytuose. Tačiau reikia pripažinti, kad yra kitų veiksmų strategijų, kurios yra daug svarbesnės ir nusipelno tapti prioritetais. Štai penki tokie pasiūlymai, kurie galėtų sudaryti NATO atsako Rusijai šerdį, rašo nationalinterest.org.
Pirmiausia, turi būti pagerinti Žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo pajėgumai. NATO trūkumai šioje srityje tikrai nėra paslaptis. Aljansas ne kartą buvo perspėtas, kad būtinos didesnės investicijos šioje sferoje. NATO Sąjungininkų pajėgų ir Jungtinių Valstijų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Philipas Markas Breedlove'as 2015-ųjų metų balandį tvirtino, kad Rusijos karinės operacijos Ukrainoje ir visame regione kaip niekada išryškino Vakarų žvalgybos vykdomų duomenų rinkimo ir analizės strategijų klaidas. Kai kurios Rusijos karinės pratybos taip pat aljansą užklumpa tarsi visai iš netyčių. Aljansas per mažai investuoja ir į žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo iš oro galimybes.
Antra, būtina stiprinti NATO oro pajėgas. Oro pajėgos yra pats lanksčiausias karinis instrumentas, kurį turi aljansas. Oro pajėgos yra kritiškai svarbios sunaikinimui A2/AD anklavų, kuriuos Rusija yra sukūrusi Kaliningrade ir kitose teritorijose. Vakarų kariuomenių vadai pripažino, kad būtina atnaujinti ir papildyti NATO oro pajėgų turimą įrangą ir treniruoti pilotus, ant žemės veikiančias komandas ir misijų planuotojus, kurie galėtų dalyvauti oro operacijų misijose Centrinėje ir Rytų Europoje. Viena didžiausių NATO investicijų turėtų būti skirta su oro pajėgomis susijusiai logistikai ir infrastruktūrai. Rytų Europoje aljansas tiesiog privalo turėti stiprią, užgrūdintą, gerai pasklidusią ir apsaugotą oro pajėgų infrastruktūrą Rytų Europoje. Tai ypatingai svarbu dabar, kai Rusija investavo į tolimojo nuotolio raketinę ginkluotę, kuri turėtų padėti sumažinti NATO infrastruktūros svarbą. Taip pat gyvybiškai svarbu, kad NATO atnaujintų savo oro pajėgas penktosios kartos technologijomis. Jungtinės Karalystės, Kanados, Italijos, Turkijos, Olandijos ir Norvegijos indėlis į tarptautinę naikintuvų „ F-35 Joint Strike Fighter“ programą teikia vilčių, kad ateityje NATO pajėgumai stipriai išaugs. Šių naikintuvų naudojimas leistų visiškai pakeisti galių balansą Europos padangėje.
Trečia, reikalingi rimti planai sukurti integruotą NATO priešlėktuvinės gynybos sistemą. Vienas labiausiai nerimą keliančių Rusijos arsenalo aspektų būtent ir yra integruota priešlektuvinės gynybos sistema. Aljansas turėtų sukurti ir naudoti panašią sistemą, kuri leistų apginti kritiškai svarbią infrastruktūrą ir nesuteiktų Rusijai pirmo smūgio galimybės. Pirmieji žingsniai tokio tikslo link jau padaryti su Rumunijoje šių metų gegužės mėnesį atidaryta „Aegis Ashore“ priešraketinės gynybos baze. Kol kas tai tik kelio pradžia – NATO turi planų tik dėl dviejų bazių. Tuo tarpu aljansui iš tikrųjų reikia bent 12 ar daugiau tokių bazių.
Ketvirta, reiktų prisiminti, kaip vykdomas technologinis karas. Rusai nė kiek nesigėdindami imasi bet kokių priemonių, kurios leidžia pasiekti norimų tikslų. Rusijos operacijos prieš Gruziją, Krymą ir Rytų Ukrainą parodė labai sofistikuotą Rusijos gebėjimą manipiliuoti ir trikdyti privačius, valstybinius ir karinius ryšius bei ginkluotės sistemas. Iššūkis vykdyti technologinį karą NATO yra susijęs net tik su technologiniais aspektais. Vakarai pasitraukė iš technologinių puolimų srities dar Šaltojo karo pabaigoje. Prie šio klausimo buvo grįžta tais retais atvejais, kai kalbėta apie būdus stabdyti radijo bangomis valdomus improvizuotus sprogstamuosius įtaisus. Šiuo metu tam, kad NATO kagėtų vykdyti technologinį karą, trūksta sistemų, personalo ir operacijų strategų.
Penkta, NATO turėtų modernizuoti savo branduolines pajėgas ir doktrinas. Turint omeny branduolinių ginklų svarbą Kremliaus strategijoje siekiant destabilizuoti Europą ir susilpninti NATO, ypatingai JAV yra tiesiog būtina kuo greičiau pašalinti savo technologinius, operacinius ir strateginius trūkumus šioje srityje. Pirmas darbas eilėje – B61 branduolinių gravitacinių bombų modernizavimo proceso paspartinimas. Tuomet – JAV būtina planuoti jūrinių branduolinių kruizinių raketų dislokavimą. Tuomet, turint omeny jog Rusija pažeidžia Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, JAV turėtų pasiruošti planų, kaip reiktų elgtis tokioje situacijoje. Kremlius turi suvokti, kad bet kokios pastangos deeskaluoti konvencinį konfliktą tik „šiek tiek“ panaudojant branduotinius ginklus, sulauks tinkamo atsako.
Galiausiai esminis aspektas yra tas, kad Kremliaus keliamas iššūkis yra nulemtas ne tiek Rusijos karinių pajėgumų, kiek Vakarų politinės valios trūkumo save ginti. Jei didžiosios NATO šalys padidins išlaidas gynybai ketvirtadaliu ar puse procento BVP, tai leis ajhansui sustiprėti ir parodyti Rusijai, kad Vakarai tikrai nori ir gali save apginti.
