Dabartinė finansų krizė Europos Sąjungai (ES) gali tapti tikru išbandymu. Jos naujųjų narių padėtis gali būti daug blogesnė nei senųjų, nors būtent „senosios“ Europos bankininkai ir finansininkai turėtų prisiimti atsakomybę dėl kilusios krizės.
„Naujai prisijungusios valstybės yra smarkiai prasiskolinusios. Didelė dalis tų skolų paimtos užsienio valiuta, vadinasi, jas perskaičiavus į nacionalinę valiutą tos skolos bus dar didesnės. Pramonės šakos, nuo kurių priklauso šių valstybių ūkis patiria didelių nuostolių dėl sumažėjusios paklausos. „Naujojoje“ Europoje darbo vietų mažėja, bankrotų daugėja, užsienio investicijų nebelieka“, - rašo britų dienraštis „The Guardian“. Jis taip pat primena, kad naujosioms narėms už jų rinkų atvėrimą ES pasiūlė greitos plėtros perspektyvą: užsienio investicijų ir visos ES rinką jų prekėms realizuoti. Dabar viso to nebeliko.
Nebeliko ir finansinės paramos Rytų bei Vidurio Europai, nes Vakarų bankai jaučia didelį spaudimą visų pirma remti savo šalių ūkį ir suteikti mažiau kreditų užsienio valstybėms, ypač toms, kuriose gali kilti problemų dėl skolų grąžinimo. Vis garsiau aiškinama, kad Austrijos, Italijos, Švedijos ir Graikijos bankai nukentės, jei jų skolininkams iš naujų ES narių bus sunku grąžinti paimtas paskolas.
Dabar Europa vėl padalyta - tik šį kartą tai padarė ne ideologija, o ekonomika, tiksliau - euras, Europą padalijęs į šalis, jį turinčias ir neturinčias. Naujasis padalijimas gali būti labai skausmingas, jei ne katastrofiškas, nes tik dvi naujosios Europos valstybės - Slovakija ir Slovėnija - yra įsivedusios eurą. „Likusioms aštuonioms šalims verkiant reikalinga pagalba, nes jų ūkį krečia ir smunkantis nacionalinių valiutų kursas“, - rašo JAV dienraštis „The New York Times“.
Europos centrinis bankas bando padėti pumpuodamas pinigus, jei tik vyriausybės duoda garantijų. Tačiau pirmenybę jis teikia eurą įsivedusioms šalims ir kreditų neskiria, jei išleistos obligacijos turi būti išpirktos už forintus, zlotus ar už kurią kitą nacionalinę valiutą. „Vyriausybės obligacijos, denominuotos kitokia valiuta nei eurai, prarado bet kokį patrauklumą euro zonos finansinėse institucijose, kurios anksčiau prisidėdavo prie jų išplatinimo“, - patvirtino ir Briuselyje dirbančios finansų grupės „Breughel“ analitikas Zsoltas Darvasas.
Krizė į Vidurio ir Rytų Europą sėlina palengva, nes vietos bankai išdavė mažiau taip vadinamų nuodingų paskolų, tačiau, kai žlugo Amerikos bankas „Lehman Brothers“, bankroto bangos nuvilnijo per visą finansų sistemą, pasiekdamos ir šias Europos dalis.
„Investuotojai nenori rizikuoti, bent jau finansų rinkoje, ir renkasi valstybes, įsivedusias eurą. Todėl tai kelia iki šiol neregėtą vietos valiutų nuvertėjimą. Geriausias pavyzdys - Lenkijos zlotas, jau praradęs 50 proc. savo vertės euro atžvilgiu“, - sakė Vienos Tarptautinių ekonomikos mokslų instituto ekonomistas Vasilijus Astrovas.
Teoriškai tai turėtų padėti eksportuotojams, tačiau daugybė eksportuojančių įmonių priklauso nuo importo, todėl jos kenčia nuo valiutos kurso svyravimo. Labiausiai nukentės tos šalys, kurios taip ir nesugebėjo įsivesti euro arba kurių vadovai, kaip Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, nenorėjo atsisakyti zloto. Nors dabar Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas kalba, kad euras bus įvestas 2012 metais, tačiau stebint dabartinę ūkio padėtį tai atrodo visiškai nerealu. „Nepriklausomai nuo to, kaip giliai atskirų valstybių ūkis nugrims į krizę, euro zonos šalys turi tą pranašumą, kad joms bent nekenks valiutos kurso kritimas“, - pripažįsta ir Slovakijos bendrovės „Fiam“ ekonomistas Ivanas Saro.
„ES turėtų padėti naujoms narėms surasti savo kelią dabartinėje sunkioje situacijoje. Tų šalių sėkmės paslaptis buvo ta, jog jos atvėrė savo sienas ir liberalizavo rinką, ir tik tam, kad integruotųsi į Bendriją. Bet tai padariusios, jos tapo pažeidžiamos nuo globalių reiškinių“, - rašo „The Financial Times“, pridurdamas, kad ES gali būti priversta paremti Tarptautinio valiutos fondo teikiamas paskolas tokioms valstybėms kaip Bulgarija, Lietuva ar Rumunija, nes joms bus labai sunku atsilaikyti.
ES turėtų parengti pagalbos planą naujųjų narių bankams, jei jų pagrindiniai bankai iš Vakarų Europos dėl susidariusių sunkumų savo šalyse būtų nelinkę paremti savo filialų naujosiose narėse. Būtent Vakarų Europos šalių vyriausybių ir bankų požiūris į naująsias nares parodys, ar solidari yra ES. Jei „senoji“ Europa imsis protekcionizmo - tai tik padės bombą po visa ES rinka. Todėl Europos Komisija turėtų nesusilpninti antimonopolinių reikalavimų ir stebėti, ar Vakarų valstybės nesiima gelbėti savo įmonių naujųjų narių sąskaita.
