Rita ŽADEIKYTĖ
Tris vasaros mėnesius lietuvių pora, dirbusi Danijos braškynuose, darbdaviams buvo bevardžiai žmonės. Jie turėjo tik numerius – 106 ir 107. Tik į numerius, lyg lageryje, lietuviai atsiliepdavo šaukiami atsiimti algos, priduoti priskintos braškių dėžutės. Nuolatinis pažeminimas ir trinama tapatybė porai neužmušė noro užsidirbti po keliasdešimt tūkstančių litų.
Važiavo užsidirbti
Vidutinio amžiaus pora (vardai ir pavardės redakcijai žinomi) gegužės pabaigoje išvyko į Daniją. Darbas – braškių laukuose. Ne tik skinti uogų, bet ir sodinti daigus, ravėti.
Iš Danijos grįžo rugsėjo pradžioje. Sportiško sudėjimo vyras šiek tiek netekęs svorio. Moteris pasikeitusi neatpažįstamai: akys užgesusios, veido oda papilkėjusi. Visada kruopščiai prižiūrėjusi šukuoseną, grįžo žilti pradėjusiais plaukais, geliančia nugara, tinstančiais sąnariais.
„Negaliu prisiversti nei namų susitvarkyti, nei savęs prižiūrėti. Visiškai apatiška. Atrodo, kad net pinigai, kuriuos užsidirbome, nedžiugina“, – bejėgiškai nuleidusi rankas sako moteris.
Kad išvažiuotų, pardavė vieną iš dviejų savo karvių. Karvės ir 315 litų pašalpa buvo vienintelės pajamos. Likusią telyčią per vasarą ganė dukra ir močiutė.
„106 myli 107“
Pora į Daniją važiavo mikroautobusu su kitais darbininkais iš Šiaulių apie pusantros paros.
Nuvykę į darbo stovyklą iš karto gavo numerius. Moteris – 107, o vyras 106. Visus tris mėnesius jie prižiūrėtojų buvo šaukiami ne vardais ar pavardėmis, o gautais numeriais: „106! Dvidešimt dėžučių! 107! Radome nekokybiškų braškių!“
„Aš atsisukdavau tik į skaičių 107... Net ir draugas, jei šaukdavo vardu iš kitos lysvės, nebereaguodavau, nebesuprasdavau, kad tai mano vardas“, – apie žmogaus tapatybės naikinimą pasakojo moteris.
„Mes ten kitus lietuvius ne vardais vadindavome, o taip pat numeriais. Kai mano draugas man padėdavo skinti braškes iš mano vagos pusės, šalia dirbančios moterys šnibždėdavosi: „O, kaip 106 myli 107“, – pasakojo apie patirtį Danijos braškyne.
Trys mėnesiai skausmo lietuvių kolonijoje
Iš pradžių lietuvių stovykloje apsigyveno ir dirbo apie 400 žmonių. Dalis metė darbą, spjovė į pinigus po kelių savaičių, pamatę, kad čia ne tik žmogus virsta numeriu, bet ir sveikatą gali palikti. Kiti tempė mėnesį ir pabėgo. Visus tris mėnesius lietuvių braškininkų kolonijoje liko vos keliasdešimt žmonių.
„Jeigu esi neįpratęs prie fizinio darbo ar turi sveikatos problemų, tau važiuoti į Danijos braškynus nėra ko. Neatlaikysi fizinio krūvio“, – tikino Danijoje tris mėnesius dirbęs vyras. Nors jis jaučiasi visiškai sveikas, bet nuo krūvio buvo sutinę kelių sąnariai.
Moteris patvirtino, kad darbui tikrai reikia geležinės sveikatos.
„Nors esu kaimo žmogus ir pripratusi dirbti sunkius fizinius darbus, nugara tose braškių plantacijose man gelte gėlė ištisus tris mėnesius. Maniau, kad iš pradžių paskaudės, o vėliau pripras.. Nepadėjo jokie reklamuojami nuo nugaros skausmų įtvarai. Ant kojų susimušė nuospaudos nuo sunkių guminių batų, nes reikėjo vaikščioti didelius atstumus iki laukų. Mašinos per purvynus prie laukų neprivažiuodavo“, – pasakojo moteris.
Nuo karščio braškių plantacijose pykindavo. O kai užeidavo lietus, braškynuose reikėdavo, kaip ryžių lauke, braidyti po vandenį.
Dvi pamainos
Braškių kolonijos lietuviai gyveno už kelių kilometrų nuo laukų. Nuo namų juos kiek pavėžėdavo mikroautobusais, o toliau keli kilometrai pėsčiomis.
Keldavosi po 3 valandos nakties, kad lygiai ketvirtą ryto palinktų prie darbo. Taip dirbdavo po keturias, penkias valandas. Tada pietų poilsis. O antroji pamaina užsitęsdavo ir iki 11 valandos vakaro. Apie trečią vėl kyli ir vėl ratas tas pats.
Parduotuvė, kurioje galima nusipirkti maisto – maždaug už keturių kilometrų. Į ją – tik pėstute. Moteris prisipažino, kad per tris mėnesius gal tik keturis kartus buvo parduotuvėje. Pirkti dažniausiai eidavo fiziškai stipresnis ir mėgstantis vaikščioti vyras.
„Gerai, kad buvome daug maisto įsidėję iš Lietuvos: lašinių, dešrų, konservų, plikomų sriubų. Danijoje maistas brangesnis, nei Lietuvoje. O juk taip norisi taupyti sunkiai uždirbtus pinigus“, – pasakojo moteris.
Bausmės
Prižiūrėtojais laukuose dirbo taip pat lietuviai. Vieni, poros pasakojimu, buvo labai sukalbami ir gailestingi, o kiti – žiauroki.
„Braškių laukuose negalima buvo rūkyti, jokio alkoholio – jeigu pamatys prižiūrėtojas, iš karto lėksi iš darbo“, – pasakojo vyras.
„Griežtai uždrausta buvo skinant braškes nors vieną jų suvalgyti. Už tai taip pat grėsė išmetimas iš darbo. Nors aš pasilenkusi paslapčiomis suvalgydavau vieną kitą braškę“, – prisiminė moteris.
Po darbo buvo galima pasiimti keletą braškių parsinešti namo.
Pora pasakojo, kad braškes reikia skinti taip, kad liktų žalias žiedelis, bet neliktų kotelio.
„Be žiedelio braškes kartais paslėpdavome dėžutės apačioje, bet ant viršaus tokią brašką radę prižiūrėtojai iš karto išbrokuoja“, – pasakojo moteris.
Lenktynės
Tinginiauti braškių lauke nebuvo kada. Visi paknopstom lekia per lauką, kad tik greičiau priskintų dėžutę ir atsistotų į eilę jos priduoti.
„Skubėdavom visi, kaip išprotėję. Juk užsidirbti atvažiavome. Ir prižiūrėtojai vis ragindavo“, – pasakojo pora.
Akylai reikėdavo stebėti ir savo priskintas dėžutes, kad kitas nenugvelbtų ir nepriduotų, kaip savo.
Pora pasakojo, kad visi skubėdavo kuo greičiau išsiveržti į priekį. Kadangi vagą skindavo dviese, tai pirmasis, išsiveržęs į priekį, pačiupdavo pačias didžiąsias uogas ir iš kaimyno pusės, o atsilikusiam likdavo mažutės. Jų žymiai daugiau reikia priskinti, kad prisipildytų dėžutė.
Lietuviai gudraudavo ir sodinant braškių daigus. Už pasodintą daigų dėžutę – nustatytas mokestis. Tad kiti įsigudrindavo į vieną duobutę sodinti po kelis daigus, kiti daigus kišdavo po plėvele ar užkasdavo žemėmis ir skubėdavo pasiimti dar vienos dėžutės. Kuo daugiau susodinsi daigų, tuo daugiau uždirbsi.
Pinigai
Į vieną dėžutę reikėdavo priskinti po penkis kilogramus braškių. Mokestis skynėjui už dėžutę – 25 Danijos kronos (apie 11,5 lito).
Per dieną, jei gerai sekasi galima priskinti ir 20, ir daugiau dėžučių.
Per mėnesį darbininkai galėdavo gauti tik apie 1000 litų grynųjų į rankas savo poreikiams, visi kiti pinigai buvo pervedami į sąskaitas.
„Rašiausi kiekvieną dieną, kiek priskyniau. Bandžiau lyginti, pasirodo, neapgavo, sumokėjo tiek, kiek buvau paskaičiavęs“, – džiaugėsi vyras.
Šiemet Danijoje nebuvo gausus braškių derlius, todėl vienas labai gerai dirbęs žmogus savo sąskaitą per tris mėnesius galėjo papildyti nuo 15 iki 20 tūkstančių litų. Nors pernai šiose plantacijose dirbusi moteris pernai viena parsivežė 40 tūkstančių litų.
Ant svarstyklių – pinigai ir Tėvynė
Po sunkaus pasakojimo apie patirtus vargus, moteris atsidūsta – ji kitą vasarą turbūt važiuos ir vėl.
„Neįmanoma išgyventi. Dukrą reikia išleisti į gyvenimą“, – nelinksmai sako moteris.
Pirmiausia ji bandys ieškotis lengvesnio darbo užsienyje, gal padės darbo susirasti Anglijoje gyvenantis ir dirbantis jos sūnus. Bet, jeigu ne, vėl laukia braškių plantacijos.
„Žmogus gali iškęsti ir pažeminimus ir tuos numerius vietoj vardų, jeigu žinai, kad galėsi išgyventi iš uždarbio. Skaudi mano patirtis Danijoje, bet dar skaudesnis merdėjimas – Lietuvoje, savo kaime, kur nematau sau jokių perspektyvų“, – skaudžiai tarė moteris.
