Lygiai prieš 90 metų, 1918- ųjų naktį iš liepos 16 į 17-ą, buvo išžudyta paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II šeima. Smurtinė valdovo mirtis niūrios Rytų imperijos istorijoje nebuvo kažkokia retenybė - iš paskutiniųjų 6 carų net trys buvo nužudyti: Pavelas I (1801 m.), Aleksandras II (1881 m.) ir jau minėtas Nikolajus II (1918 m.). Tačiau tik pastaroji žmogžudystė iki šiol ypač jaudina šiuolaikinę Rusiją - skaldo ją ir žadina aštrias politines bei moralines diskusijas.
Šūviai, dūriai, smūgiai
"Dvi jauniausios caraitės buvo pritūpusios, prisispaudusios prie sienos ir prisidengusios rankomis galvas. O į jų galvas tuo metu skriejo kulkos... Freilina Demidova raitėsi ant grindų. Tuomet aš įbėgau į kambarį ir sušukau: šaudymą nutraukti, o sužeistuosius pribaigti durtuvais...Vienas iš draugų smeigė į freilinos krūtinę savo vinčesterio durtuvą. Tačiau durtuvas buvo neišgaląstas ir niekaip nelindo į krūtinę... Galų gale ją pribaigė šautuvų buožėmis", - tai ištrauka iš vieno žudikų prisiminimų. Prisiminimų apie tai, kas įvyko 1918 metų vidurvasario naktį Urale, Jekaterinburge, inžinieriaus Ipatjevo namo rūsyje, kur buvo sušaudyti ir subadyti durklais caras, carienė, caraitis Aleksejus - sosto paveldėtojas, keturios caraitės, šeimos gydytojas ir 3 tarnai - iš viso 11 žmonių. Beveik visi mirė baisiose kančiose - vos ne visas moteris ir caraitį teko pribaiginėti daugeliu šūvių, dūrių ir smūgių. Gal žudikams rankos drebėjo, gal - anot kitos versijos - kulkos vis atšokdavo nuo į caraičių rūbus įsiūtų deimantų. Galop visi buvo pribaigti, įskaitant ir mažąjį vienos caraičių šunelį.
Už ką?
Šaudytojų komandą sudarė vietiniai Uralo čekistai, keli latvių šauliai ir kažkoks vengras Imrė Nadis - iki šiol tebespėliojama, ar tai ne tas pats žmogus, kuris po kelių dešimtmečių buvo Vengrijos komunistų vadovas ir Kremliaus spaudimu buvo sušaudytas kaip "išdavikas" po 1956 metų sukilimo. Tačiau tai buvo tik vykdytojai - tikrieji kruvinojo susidorojimo užsakovai, pirmiausia, Vladimiras Leninas ir tuo metu labai įtakingas bolševikų veikėjas Jakovas Sverdlovas, viskam dirigavo iš Kremliaus. Tiesa, kurį laiką bolševikų viršūnėlė delsė susidoroti, kadangi rimtai svarstė apie viešo "tirono" teismo procesą, kurio metu tikėjosi iškelti aikštėn Nikalojaus II "nusikaltimus prieš liaudį" ir taip pateisinti 1917 metų Spalio perversmą. Be to, caro šeimos likimas labai jaudino kitus Europos monarchus, visų pirma, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos - artimus Romanovų giminaičius. Tai V.Leninui ir jo aplinkai žadėjo tam tikras politinio manevro galimybes. Visus šiuos išskaičiavimus nubraukė į Jakaterinburgą pradėję veržtis baltųjų pulkai. Kilo pavojus, kad į čia ištremti Romanovai gali būti išlaisvinti. Tačiau, veikiausiai, svarbiausias motyvas, kuriuo vadovautasi pasmerkiant myriop carą, carienę ir caraičius buvo valdžią užgrobusiųjų siekis sutelkti savo gretas bei parodyti visiems, kad kelio atgal nebėra ir liko tik vienas vienintelis pasirinkimas - pergalė arba mirtis.
Caras nevykėlis
Žinią apie buvusio caro smurtinę mirtį tuometinė Rusija sutiko visiškai abejingai. Nikolajaus II, kaip politiko, nemėgo ir negerbė niekas. Ir jam gyvam esant, ir dabar tebėra išlikęs visuotinis įsitikinimas, kad tai buvo neblogas žmogus, bet visiškai netikęs valstybės vyras. Visa jo epocha buvo nelaiminga Rusijai, kurią purtė teroras, streikai, revoliuciniai maištai ir nesėkmingi karai. Dėl įvykių 1905 metų sausį, kai buvo sušaudyta su peticija carui žygiavusi minia, Nikolajui II nepelnytai buvo priklijuota "kruvinojo" etiketė. Tauta nekentė carienės vokietės Aleksandros ir ypač jos visagalio favorito Rasputino. Tiesa, Nikolajus II buvo laimingas šeimos žmogus, susituokęs iš meilės, o monarchams anais laikais tai nedažnai nutikdavo. Šeimoje pirmuoju smuiku grojo stipria valia pasižymėjusi carienė. Mylimos dukros buvo tikros gražuolės, tačiau jaunėlis sosto paveldėtojas Aleksejus iš motinos paveldėjo baisią ligą - hemofiliją ir savo trumpo gyvenimo pabaigoje jau nebegalėjo vaikščioti dėl kojų paralyžiaus. Ir į tą baisųjį Ipatjevo namo rūsį jį ant rankų atnešė tėvas.
Pažeminimas po mirties
Po sušaudymo prasidėjo šlykšti čekistinė lavonų naikinimo operacija: lavonai buvo išrengti nuogai, aplieti sieros rūgštimi, sumesti į negilią šachtą, po kiek laiko iškelti atgal į paviršių, sukapoti į gabalus, deginti ant laužų ir galų gale užkasti, sunaikinus visas išorines palaidojimo žymes. Čia caro nužudymo istorija tarsi stabteli - ir iškart septynioms dešimtims metų. Sovietmečiu jokie tyrimai, savaime suprantama, nebuvo atliekami. Dar daugiau, Leonido Brežnevo laikais būsimojo Rusijos prezidento, o tuo metu Sverdlovsko, buvusio ir dabartinio Jekaterinburgo srities partinio vadovo Boriso Jelcino iniciatyva Ipatjevo namas buvo sulygintas su žeme - kad netaptų rusų nacionalistų ir monarchistų lankymosi vieta.
Tik SSSR gyvavimo pabaigoje keletas entuziastų pradėjo ieškoti caro palaikų. Jie rėmėsi ir kai kuriais tuo metu jau žinomais rašytiniais šaltiniais, pavyzdžiui, taip vadinamais "Jurovskio užrašais" - egzekucijos vadovo čekisto Jakovo Jurovskio ataskaita.
1991 metais geologas Aleksandras Avdoninas ir rašytojas Gelijus Riabovas surado 9 žmonių kapavietę - tuomet tai tapo pasauline sensacija. Po daugelio genetinių ekspertizių buvo tvirtai įrodyta, kad tai caro, jo žmonos, trijų dukrų, gydytojo ir trijų tarnų palaikai. Nebuvo tik caraitės Marijos ir caraičio Aleksejaus. Tačiau pernai buvo aptikti jų palaikai.
Ir šiandien kalti
1991 metais surastieji Romanovai po kelerių metų buvo iškilmingai palaidoti Petropavlovsko tvirtovėje, nors Stačiatikių bažnyčia dėl abejonių genetinės ekspertizės patikimumu nuo šio akto nusišalino. Rusijos generalinė prokuratūra ir Aukščiausiasis teismas atmetė Romanovų giminaičių prašymą reabilituoti Nikolajų II ir jo šeimos narius kaip politinių represijų aukas. Prokuratūra pateikė tokius argumentus: pirma - Romanovus "ne sušaudė, o nužudė", antra - tai "buvo iniciatyva iš apačios ir be teismo nuosprendžio". Uralo tarybos sprendimo dėl sušaudymo įvertinti teisiškai esą neįmanoma, kadangi nepavyko surasti paties dokumento. Ir pagaliau, reabilitacija - tai kaltinimų panaikinimas, tuo tarpu Romanovai oficialiai niekuo nebuvo apkaltinti.
Kai kurie rusų politikai irgi pasisako prieš reabilitaciją - neva po to galįs iškilti ir Romanovų nušalinimo nuo valdžios teisėtumo klausimas. Be to, Nikolajus II iš tiesų daręs nusikaltimus liaudžiai, liejęs jos kraują ir panašiai. Todėl ir šiandien, prabėgus 90 metų po banditiškų, slaptų, be teismo įvykdytų caro, carienės, tikrai niekuo niekam nenusikaltusių jų vaikų žudynių, viena iš Maskvos metro stočių tebevadina "Voikovskaja", pavadinta to paties Voikovo, kuris dalyvavo caro ir jo vaikų sušaudyme, garbei.
Rimgaudas GELEŽEVIČIUS
