Anna Vanagė, LRT televizijos laida „Emigrantai“
Buvusių Londono senelių globos namų apleistame pastate besiglaudžiantys benamiai lietuviai gyvena nežmoniškomis sąlygomis – šalia išmatos, suversti skudurai, miegas tiesiog ant žemės. Nepaisant to, apie grįžimą į Lietuvą jie nenori net pagalvoti – Anglijoje elgetų materialinė padėtis geresnė nei lietuvių, dirbančių už minimalų atlyginimą.
Tuo tarpu benamiams ant kojų atsistoti padedanti 84-erių emigrantė Marijona džiaugiasi galinti būti reikalinga. Moteris pastebi, kad elgetoms jos buvimas šalia patinka. Savanoriaujanti moteris išduoda, kad į Londoną atvyko prieš keletą metų, norėdama gyventi arčiau sūnaus, kuris jai nuolat į Lietuvą siųsdavo pinigų, jog ji galėtų nusipirkti vaistų.
Už kūnišką meilę – tik vienas butelis
Rytų Londono Vest Hamo rajone stūksantis buvusių senelių namų pastatas slepia benamių lietuvių paslaptis. Lietuviai išduoda, kad svetimos akys čia nepatenka, kadangi į jų užimtą pastatą, kitaip dar vadinamą skvotu, įėjęs be leidimo žmogus, gali ir nebeišeiti.
Šį skvotą dėl painių koridorių ir daugybės kambarių benamiai praminė Pentagonu. Jau kelerius metus jame gyvenantis Vladimiras savo būstą vadina prestižiniu namu. Vyras pasakoja, kad policija benamių užimtą pastatą aplanko dažnai, bet į gatvę jų nevaro. Be to, kartu su vyrais čia gyvena ir dvi moterys, kurios už svaigalų butelį, o kartais ir veltui, dovanoja jiems kūnišką meilę.
Vienintelis skvote galiojantis įstatymas – nevogti iš savų. Visa kita – leidžiama. Benamių lietuvių negąsdina, kad namuose išdaužyti langai, nėra nei vandens, nei elektros.
Tarp stiklo šukių žydinčios gėlės ir baseinas, kuriame benamiai augina ir kruopomis šeria žuvis, krūvos išmatų ir į kalną sumesti skvoterių rasti daiktai bei drabužiai. Jei jums toks gyvenimas primena baisiausią sapną, šiems lietuviams – tai laimė. Jie gauna pašalpas ir nenori kasdien eiti į darbą.
Kai kurie bendruomenės nariai pripažįsta, kad tik dalis lietuvių emigrantų benamiais tampa atsitikus nelaimei. Ne paslaptis, kad būti benamiu Anglijoje pelningiau nei Lietuvoje. Yra tokių, kurie į Didžiąją Britaniją sugeba patekti net be dokumentų. Iš lūpų į lūpas perduodama žinia, kad čia gaunamos pašalpos prilygsta minimaliam atlyginimui Lietuvoje.
Svajoja atsivežti ir dukrą
Daugelis bendrauti nenori. Vienas drąsesnių – Lietuvoje internate augęs 28-erių Arūnas – pasakoja universitete studijavęs programavimą. Lietuvoje jis dirbo atsitiktinius darbus, vedė ir susilaukė dukros. Tuomet nelaimės pasipylė tarsi iš gausybės rago: Arūnas, patekęs į mokamų studentų sąrašus, negalėjo susimokėti už mokslą, gimdydama mirė žmona. Dabar jis Londone – be pinigų, bet su viltimi gyventi geriau.
Arūnas Lietuvoje turi dvylikos metų dukrą. Iš pradžių jis slėpė savo gyvenimo sąlygas, tačiau vėliau nutarė, kad dukrai geriau žinoti tiesą, kokia karti ji bebūtų. Vyras teigia, kad dukra, sužinojusi realią padėtį, jo nepasmerkė. „Dabar toks tikslas yra – kai stabiliai pasistatysiu gyvenimą čia, atsivešiu ją”, - teigia emigrantas, paklaustas, ar norėtų, kad dukra būtų šalia jo.
Arūnas išduoda benamiu tapęs apgautas savo tautiečių. Jis aiškina, kad yra nemažai lietuvių, save vadinančių verslininkais, kurie tautiečiams nesumoka už darbą: „Daug lietuvių čia yra apgautų. Nenori sumokėti pinigų. Specialiai į skolas įvelia, kad po to dirbtų už minimumą. Pats esu taip įkliuvęs ir dėl to galiu taip sakyti. Mūsų tautiečiai taip daro.“
Vis dėlto emigrantas tikina, kad Londone jo pragyvenimo lygis kaip darbuotojo, Lietuvoje per mėnesį uždirbančio 3000 Lt.
Arūnas teigia, kad Anglijoje gauti pašalpą nėra sunku. O paklausus, kodėl jis nenori dirbti Lietuvoje, nukerta, kad gimtinėje neįmanoma užsidirbti.
Benamis: man gerai taip kaip yra
43-ejų Leopoldo vaikystė taip pat prabėgo internate. Savo tėvo jis nepažįsta iki šiol. Lietuvoje vyras dirbo paprastus darbus, tačiau pinigų vis tiek nuolat trūkdavo. Su draugais atvykęs į Londoną Leopoldas praėjo ugnį ir vandenį – buvo apgautas, išmestas į gatvę, prasigėrė ir vos nemirė. Atsitiesti jam padėjo tikėjimas ir anglikonų pagalba.
Lietuvis tikina, kad emigruodamas neturėjo nieko, o dabar, nors ir neturi darbo, gyvena geriau. „Štai kokia ironija“, - sako jis, pridurdamas, kad Anglijoje gyvenant iš pašalpos sugebėjo nusipirkti kompiuterį.
Šiuo metu pragyvenimui per savaitę jis išleidžia maždaug 200 Lt. Vyras teigia, kad tiek pinigų jam užtenka patenkinti paprastus savo poreikius. Jis įsitikinęs, kad gaunant pašalpą Anglijoje lengviau pragyventi nei Lietuvoje dirbant.
Kur nedarbas – ten ir alkoholis. O kur alkoholis – ten ir nusikaltimai. Pašnekovai neslepia – yra tekę nusikalsti. Kai kurie įsigudrino net apsirengti nuo galvos iki kojų ir išeiti iš parduotuvės nesusimokėjus. Kiti pripažįsta vogę svaigalus.
Leopoldas išduoda, kad dėl alkoholio yra įvykdęs keletą nusikaltimų. Jo manymu, dauguma lietuvių, Londone gyvenančių iš pašalpų, geria ir vartoja narkotikus.
Vis dėlto emigrantas esama padėtimi pernelyg nesiskundžia: „Man gerai ir taip gyvent. Turiu kur gyvent, turiu pinigų. Ko daugiau reikia? Ieškau darbo, bet man sunku dėl anglų kalbos. Todėl man gerai ir taip.“
Dvasininkas: lietuviai benamiai labai pamaldūs
Nemokamus pusryčius kiekvieną savaitę teikiantys anglikonai pasakoja, kad Rytų Londone gyvena keli šimtai benamių iš Lietuvos. Visame Londone ko gero tokių – tūkstančiai. Penktadieniais namuose prie Šv. Martyno bažnyčios pavalgyti, pabendrauti, pasiimti labdarai atiduotų drabužių susirenka per dvi dešimtis žmonių. Daugelis jų – lietuviai.
Šv. Martyno anglikonų bažnyčios kunigas Patrickas gali daug pasakoti apie lietuvius, nors nė karto nėra lankęsis mūsų šalyje. Šiame rajone būtent anglikonai globoja lietuvius, gyvenančius visiškai kitaip nei daugelis mūsų.
Anot kunigo, elgetaujančių savo noru – mažuma: „Sprendžiant iš žmonių pasakojimų, jie atvyko čia, gavo darbą, įsikūrė, tačiau vėliau kažkas atsitiko. Daugelis žmonių čia atvyksta labai motyvuoti. Juk nebūdamas motyvuotas neatvyktum į užsienio šalį. Aš tikrai nevykčiau. Nemanau, kad žmonės čia atvyksta dėl pašalpų.“
Dvasininkas teigė pastebėjęs, kad lietuviai benamiai yra religingi – jie mielai lankosi bažnyčioje.
84-erių emigrantė žada mokytis anglų kalbos
Tarp aukso spalvos grandinėmis žvanginančių kailiniuotų juodaodžių, anglų alkoholikų ir skvotuose ar kukliuose būstuose gyvenančių lietuvių guviai sukiojasi nedidukė senutė. Panevėžietė Marijona į Londoną atvyko prieš dvejus metus – po vyro mirties.
Ji džiaugiasi, kad gali padėti ant bedugnės krašto atsidūrusiems tautiečiams.
„Sūnus čia gyvena jau 10 metų. Man Lietuvoje nebuvo galimybės vaistų nusipirkti – pensija nedidelė. Todėl sūnus sako: važiuojam. Pirmosiomis dienomis jaučiausi labai blogai. Žinote, nieko nepažįstu, kalbos nemoku. O dabar esu labai laiminga”, - emigracijos istoriją išduoda Marijona, pridūrusi, kad savanoriauti Šv. Martyno anglikonų bendruomenėje sutiko pakviesta draugės.
Lietuvė sako, kad benamių ji nebijanti, o ir jie patys prie jos spėjo priprasti. Moteris džiaugiasi, kad tautiečiai visada pirmi pasisveikina ir maloniai nusišypso.
Nors maistą perka lietuviškoje parduotuvėje, skaito lietuviškus laikraščius bei žurnalus, Marijona kartais ilgisi Lietuvoje su šeima gyventi likusio sūnaus. Nugalėti tėvynės ilgesį senolei padeda savanorės veikla ir geriausia draugė – 95-erių britė.
Marijona sako, kad nesusikalbėjimas draugystei nėra kliūtis – suartėti galima ir be žodžių: „Ji tikrai labai nuoširdi – apkabina. Labai mažai susikalbam. Apsikabinam, pasibučiuojam susitikusios – tik tiek. Kažkaip puikiai bendraujam.”
Vis dėlto Marijona jau pasiryžo mokytis anglų kalbos. Dabar sako žinanti apie penkiasdešimt žodžių.
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".
