Europa neišvengiamai prisideda prie finansinės pagalbos Graikijai dėl kritiškos padėties. Bus ir sąlygos, ir privalomi Atėnų vyriausybės pažadai. Tai įgalins Graikijos valdžią mokėti palūkanas už minėtą skolą. Rinkos apsipras, ilgalaikės pasekmės nebus malonios, bet tai jau ateities problemos. Kai kurie pasakys, kad didžiulė klaida buvo leisti Graikijai įsivesti eurą.
Jau tada buvo aišku, kad valstybė tam nepasirengusi. Jos fiskalinė politika jau 2001 metais buvo nekontroliuojama, kai šalis prisijungė prie pinigų sąjungos, o profesinės sąjungos agitavo kelti atlyginimus iki turtingesnės Europos lygio, nepaisydamos atsiliekančio produktyvumo. Tačiau toks atsakymas yra pernelyg paprastas, nes disfunkcijos ženklai neapsiriboja Graikija. Pavyzdžiui, Ispanija su 20 proc. nedarbu ir didžiuliu biudžeto deficitu Graikijoje įžvelgia savo pačios ateitį. Arba, jeigu pati valstybė to nemato, tai padaro rinkos. Portugalijos ir Italijos padėtis nedaug geresnė. Kaip ir Graikijos, šių valstybių biudžetai labai sumažinti, jos negali atlikti devalvacijos, kad paskatintų eksportą. Taip pat susiduria su giliu nuosmukiu ir yra priverstos prašyti pagalbos.
Autorius klausia, ar euro įvedimas tikrai buvo klaida. Tiesa, jis pats buvo vienas iš nedaugelio amerikiečių, rėmusių bendrą Europos valiutą. Ir dabar nuomonės nepakeitė, tik mano, kad klaida gali būti jo įtvirtinimo procesas. Graikijos krizė rodo, kad Europa yra tik pusiaukelėje į perspektyvią pinigų sąjungą. Jeigu ši nebus sukurta, kitos krizės akivaizdoje ji atrodys kaip pasivaikščiojimas parke. Kad užbaigtų pinigų sąjungą, Europa turėtų sukurti tinkamą krizių finansavimo mechanizmą.
Šiuo metu kitos šalys narės gali teikti pagalbą Graikijai tik iškreipdamos taisykles, kurios neleidžia daugiau prisidėti, išskyrus katastrofų ir valstybės nekontroliuojamų situacijų atvejus. Tai didina nežinomybę. Kai Europos lyderiai padeda, tai priverčia visuomenę ir rinkas manyti, kad yra nesąžiningi. Jeigu šias problemas sukuria Lisabonos sutartis, ją reikėtų keisti. Be to, pagalba turėtų ateiti ne tik su sąlygomis, bet ir su laikina kontrole nacionaliniam biudžetui, įgyvendinama specialaus Europos Sąjungos (ES) paskirto komiteto. Vien gavėjų pažadų, kaip rodo istorija, nepakanka. Be abejo, šalys, kurioms šios priemonės bus taikomos, išreikš nepasitenkinimą, tačiau juk niekas neverčia imti pinigų.
Europiečiai visų pirma suvokia save kaip, pavyzdžiui, graikus ar vokiečius. Jie linkę nesikišti į kitų šalių narių suverenias prerogatyvas, tačiau, jei Europa yra nusiteikusi rimtai dėl pinigų sąjungos, ji turi peržengti savo praeitį. Reikia tiek ekonominių, tiek politinių ryšių. Taigi Graikijos krizė galėtų būti Trojos arklys, vesiantis Europą į glaudesnę politinę integraciją.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
