Posovietinė Baltarusija vis dar ieško savo krypties politinėje ir ekonominėje erdvėje. Stebėti jos politinį gyvenimą visada buvo ypač sudėtinga užduotis. Jis yra tarsi snaudžiantis politinis skruzdėlynas. Čia svarbu paminėti, kad dėl nedemokratinių nuostatų šalis buvo smarkiai izoliuota diplomatiškai. O Baltarusijos gyventojai su džiaugsmu pažymi, kad geografiškai jų šalis – beveik Europos centre ir yra jautri riba tarp Rusijos ir vakarinės žemyno dalies. Nors jos kaimynės tapo Europos Sąjungos (ES) narėmis, Baltarusija kol kas neranda savo identiteto.
1994 m. atėjęs į valdžią Aleksandras Lukašenka, atrodytų, nenutraukė anksčiau vykdytų procesų. Ekonominė reforma buvo lyg ir įgyvendinama, iš pirmo žvilgsnio ji tęsėsi. Vis dėlto pamažu tapo aišku, kad Baltarusijos vadovas netoleruos opozicijos vykdomai politikai. Alternatyvų režimą savo kuriamam A. Lukašenka vadino chaosu ir anarchija, savąjį pristatydamas kaip disciplinos, tvarkos ir pokyčių į gera pavyzdį. Taigi valstybėje įsigalėjo stipri prezidentinė sistema, o štai Vakarų vyriausybės pripažino, kad jo režimas prarado teisėtumą. A. Lukašenka kovoja su visais iššūkiais prezidento valdžiai. Pavyzdžiui, nesankcionuotos demonstracijos paskelbiamos nelegaliomis, su jomis susidorodavo milicija. Valstybinė spauda ir žiniasklaida naudojama propagandos tikslais. Taigi informavimas varžomas: uždaromi laikraščiai, sužlugdomos redakcijos, stengiamasi palaužti alternatyvių idėjų propaguotojus.
Be to, buvo pasirašytos draugystės sutartys su Rusija. Pavyzdžiui, 1996 m. pasirašyta Baltarusijos ir Rusijos bendrijos sutartis, 1997 m. – šių valstybių sąjungos sutartis, praplėtusi šalių bendradarbiavimą ir sukūrusi valdančiuosius sąjungos organus. 2000 m. sutarta dėl būsimos bendros valiutos įvedimo Rusijos rublio pagrindu. Vis dėlto 2002 m. V. Putino pasiūlymus dėl tolesnio abiejų šalių politinio valdymo ir ekonomikos suliejimo A. Lukašenka atmetė. Tai rodė, kad bendros valstybės kūrimo progresas lėtas. A. Lukašenka suprato, kad jo šalis tiesiog taptų Rusijos dalimi, nes į Rusiją orientuota Baltarusija yra šios interesų sritis, o tai graso Baltarusijos savarankiškumo ir nepriklausomybės perspektyvoms. Šių valstybių lyderių santykiai komplikuoti ir nenuspėjami.
A. Lukašenka dominuoja Baltarusijos politiniame gyvenime, ir šalies politikai bei komentatoriai kalba apie „lukašenkizmą“. Jį liudija:
1) autoritarinis vadovavimo stilius, vis labiau pasitikint policija ir specialiosiomis pajėgomis, cenzūra, griežta žiniasklaidos kontrolė;
2) demokratinių institucijų ir procedūrų slopinimas;
3) sovietų erą primenanti ekonomika;
4) laviravimas santykiuose su Rusija.
A. Lukašenka atspindi vertybes, populiarias tarp daugumos Baltarusijos gyventojų. O štai persekiojama opozicija jo režimą laiko populistiniu. Po ilgos integracijos su Rusija sunku sukurti atskirą identitetą. A. Lukašenkos valdymo stilius leidžia išvengti didelio nedarbo ir skurdo, nes žmonėms suteikiamos darbo vietos, uždarbis, parama, neblogi gyvenimo standartai.
Jį atspindi režimo pristatymas pačioje Baltarusijoje. Antai A. Lukašenkos oficialiame tinklapyje rašoma: „Mes sukursime stiprią ir klestinčią Baltarusiją – valstybę žmonėms.“ Čia akcentuojama, kad pagrindinius valstybės politikos principus nustatė jis: tai planavimas ir tęstinumas. Šalies ekonomika grindžiama tuo, kas jau pasiekta. Stipri, efektyvi ir veiksminga valstybė, politinis jos stabilumas leidžia plėtotis nacionalinei ekonomikai, taip pat prisideda prie integravimosi į pasaulio ekonomiką proceso. Dėl to žingsnis po žingsnio gerinamas žmonių gyvenimas.
Mąstydama apie tolesnį savo kelią, Baltarusija atmetė Tarptautinio valiutos fondo pasiūlytą šoko terapiją ekonomikoje ir privatizaciją, nes visa tai laikė šoko terapijos religiją išpažįstančių Vakarų ekonomistų įpirštomis schemomis. Kaip rašoma tinklapyje, kūrybingai dirbant socialinės ekonominės raidos modelis derina rinkos ekonomikos ir socialinės apsaugos pranašumus. Svarbu pažanga, istorinis tęstinumas ir žmonių tradicijos. Baltarusijos ekonomikos modelis atsispindi valstybės institucijose. Politinį tęstinumą palaiko valstybės administracija, nes jis yra prioritetas valstybės lyderių veiksmuose. O štai socialinėje politikoje svarbu žmonių poreikių tenkinimas, gyvenimo sąlygų ir kokybės gerinimas.
Pasak portalo, tai socialiai orientuota rinkos ekonomika. Joje žmogaus poreikiai yra valstybės politikos kertinis akmuo: gyventojų sveikatos gerinimas, švietimo ir kultūros lygio kėlimas, prioritetai sveikatos priežiūrai, išsilavinimui, kultūrai, sportui, turizmui. Taip pat aktualu demografinės situacijos valstybėje tobulinimas, šeimos institucijos svarbos įtvirtinimas. Be to, svarbu rūpinimasis aplinkos situacija, Černobylio branduolinės nelaimės padarinių likvidavimas.
A. Lukašenka savo politika pasiūlė naują pragmatizmu paremtą identitetą. Baltarusijos visuomenė 1994 metais pasirinko praeitį, nes nugalėtojo politikoje atsispindi sovietų laikų principai. Nacionalizmo stygius suteikė A. Lukašenkai šansą. Toks nacionalizmas lėmė antikomunistinius sukilimus nuo Baltijos šalių iki Balkanų, mobilizavo siekius pakeisti nedemokratinę valdžią ir prisijungti prie Europos. O Baltarusija šiuo keliu nepasekė dėl savo specifinio nacionalinio ir politinio konteksto per sovietų valdymą ir dar anksčiau. Polonizacijos ir rusifikacijos dominavimas šiuo atveju sukūrė kolektyvinę atmintį be praeities suvokimo. O sovietų režimas užpildė vakuumą savo ideologija, pasitelkdamas komunistų doktriną ir Antrąjį pasaulinį karą.
Paskui sekė trumpas politinės liberalizacijos periodas, sukeltas M. Gorbačiovo perestroikos. Kovojančios Baltarusijos tautos vizijos tapo priešingomis politinėmis platformomis. Šis Baltarusijos nacionalizmas pasireiškė siaurame inteligentijos rate. Jis iškėlė baltarusių kalbą kaip pagrindinę komunikacijos priemonę. Inteligentija taip pat visai kitaip suprato visuomenės istorines šaknis.
Šis nacionalizmas sustiprino platformą, remiančią desovietizaciją, demokratizaciją, rinkos reformas ir kelią į Europą. Tačiau visuomenei tokios idėjos buvo svetimos. Sovietų Baltarusijoje vyravo politinis totalitarizmas, socialinis stabilumas ir asmeninis saugumas. A. Lukašenka siuntė paprastą ir suprantamą pranešimą elektoratui: reikalai pablogėjo, nes Sovietų Sąjunga buvo sunaikinta ir dėl to nukentėjo gero, paprasto ir saugaus gyvenimo pamatai. A. Lukašenka pasitelkė Antrojo pasaulinio karo simboliką, istoriją ir mitologiją, turėdamas aiškų politinį tikslą. Opoziciją jis vaizdavo kaip nacių kolaborantus, o dabar ji neva propaguojanti ekstremizmą.
Kremlius bandė spausti A. Lukašenką ekonominėmis priemonėmis, bet Baltarusijos vadovas viešai apkaltino Maskvos oligarchus ir politikus. Ne kas kita, o ekonominis stabilumas ir saugumas yra socialinio kontrakto tarp lyderio ir masių pagrindas. Ekonomikoje tikėtasi A. Lukašenkos pralaimėjimo. Valstybės ekonomika labai kontroliuojama, privatizacija iš esmės nevykdoma. Komandinė ekonomika, nepaisant prognozių, vis dėlto tebėra gyvybinga.
Tačiau ekonomika buvo sunkiai sukrėsta 1998 m. Rusijos finansinės krizės. O dėl dabartinės visuotinės krizės, pasak Pasaulio banko, tokiose šalyse kaip Baltarusija gali išaugti elektros energijos kainos, vyriausybei mėginant suderinti energijos tarifus su išlaidomis energetikos ištekliams. Toks kainų kilimas dar labiau padidins finansinę naštą neturtingiems gyventojams, nurodoma Pasaulio banko ataskaitoje. Ekonomikos laimėjimai yra dažnai akcentuojami oficialiosios propagandos. Ją palaiko valstybės kontroliuojama žiniasklaida. Čia galima paminėti nacionalinę ekonomikos laimėjimų parodą „Belarus EXPO 2009“. Tai tradicinė Baltarusijos nacionalinė paroda užsienyje, rotacijos principu kas dvejus metus vykstanti jos ekonominėse partnerėse. Taip pristatomos Baltarusijos ekonominės galimybės.
Lietuvą ir Baltarusiją vienija mokslo ir technologijų erdvė. Galima būtų išskirti tokias sritis kaip fizika ir informacinės technologijos, širdies nepakankamumo ir aritmijų gydymo metodai, racionalus gamtos išteklių naudojimas, aplinkosauga, žemės ūkio, humanitariniai mokslai, vamzdynų sistemų saugumas regione. Juos išdėsto mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“. Oficialiuose pasisakymuose nekalbama apie tokių laimėjimų kainą. Propaganda pristato Baltarusiją kaip stabilumo salą audrų vandenyne. O visuomenę bandoma įtikinti, kad pasikeitimai valdžioje sukeltų chaosą ir nuskurdintų žmones.
Tarp Rusijos ir Baltarusijos pasitaikė energetinių karų, nesutarimų, pakenkusių valstybėms kaip patikimoms dujų ir naftos tranzito šalims ar tiekėjoms. Apskritai Baltarusijos vidinės augimo prielaidos yra silpnos. Valstybė įdarbina didžiąją daugumą savo piliečių. Tai užtikrina jų lojalumą valdžiai. Daugeliui tai reiškė, kad grįžtama prie lengvai suprantamos sovietų praktikos – vidinio socialinio kontrakto su valstybe, parduodant lojalumą už fizinio išlikimo ir santykinės gerovės garantijas.
Dėl tos pačios ekonomikos A. Lukašenka pasisakė už integraciją su galinga Rytų kaimyne Rusija. Tačiau Rusijos užsienio politikoje pastebimos ekspansinės ir priespaudos tendencijos kitų etninių valstybių atžvilgiu. Rusijos ekonominė ir energetinė galia leidžia jai šantažuoti Baltarusijos vyriausybę grasinant socialiniu nepasitenkinimu ar socialiniais neramumais. Tai įvyktų, jei būtų nutrauktas naftos ir dujų tiekimas. Baltarusija daugumai rusų taip pat neatrodo nutolusi nuo Rusijos.
Sovietų Sąjungos žlugimas susilpnino tuometinę galybę ir lėmė gilią traumą Rusijos visuomenei bei elitui. Rusijos santykiai su Vakarais pablogėjo po Čečėnijos karų ir NATO plėtros į rytus. Paskutinis veiksnys, palaikantis ilgalaikį A. Lukašenkos režimo stabilumą, yra jo sugebėjimas numatyti ir pašalinti potencialius iššūkius savo valdžiai. Jis grėsmes nugali dar joms iki galo nesusiformavus. Visi opozicijos lyderiai pašalinami iš politinės arenos. Jis atakuoja netgi nelabai populiarią nepriklausomą spaudą, naikina pilietinės visuomenės organizacijas. Jis laimėtų netgi teisingus rinkimus. A. Lukašenka – viso Baltarusijos gyvenimo lyderis. Taigi vidaus politikoje jaučiamas griežtas vadovo kumštis ir įžvalgi akis. Iš esmės jis valdžią įgyvendina nedemokratinėmis priemonėmis.
Irma Baranauskaitė
