Baltijos ir Astravo statomų atominių elektrinių saugumas abejotinas
Kaip žinome, Lietuvos pašonėje užsimota statyti dvi atomines jėgaines: Baltijos Kaliningrado srityje ir Astravo Baltarusijoje. Abiejų elektrinių techniniai eksploataciniai parametrai yra panašūs, nes jas abi stato Rusijos bendrovės: „Rosenergoatom“ – Kaliningrado srityje, o Baltarusijoje – „Atomexport“. Tačiau tiek regiono valstybių žiniasklaida, tiek tarptautinės institucijos ne kartą atkreipė dėmesį į abejotiną jų atitikimą tarptautiniams branduolinės saugos standartams. Štai dienraščio „Verslo žinios“ žurnalistas Rytas Staselis viename savo straipsnyje rašė, jog VŽ redakcija gavo Rusijos ekspertų ataskaitą apie technines ir ekonomines Baltijos atominės elektrinės (BAE) statybos sąlygas, kurioje teigiama, jog „statyba pradėta ir tęsiama be projekto; nėra įrodymų, kad buvo atlikti realūs inžineriniai ir geologiniai tyrimai, AE statybos aikštelės seisminio pavojaus vertinimas“. Be kita ko, poveikio aplinkai vertinimas nėra suderintas su kaimyninėmis šalimis, joms nėra pateikiama prašoma informacija apie elektrinę. Be to, BAE statybos aikštelė apskritai yra tarptautinio oro skrydžių koridoriaus, pritaikyto skrydžiams nedideliame aukštyje, zonoje. Taigi Kaliningrado atominės jėgainės statyba tokioje vietoje prieštarauja pačios Rusijos, kaip AE projekto autorės ir pagrindinės statybos rangovės, privalančios užtikrinti visapusį jėgainės ir jos aplinkos saugumą, įstatymams. Dar labiau glumina tai, jog, nors BAE skubiai statoma, kažkodėl kartu nėra stiprinama Kaliningrado srities elektros perdavimo sistema, kurios nusidėvėjimas siekia 75 procentus.1
Tai tik dalis aibę klausimų keliančių dalykų, ir visa tai dedasi maždaug 12 kilometrų nuo mūsų sienos. Nors Lietuva įteikė notą Rusijai dėl Baltijos atominės elektrinės statybos dar 2011 metais, realios naudos tai neatnešė. Šiek tiek tolėliau, jau „netgi“ 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos, tik kita kryptimi, scenarijus panašus: nors nėra galutinio Baltarusijoje statomos Astravo atominės jėgainės techninio projekto, statybos dėl to nesustoja. R. Žilinskas pranešime atkreipė dėmesį, jog, skirtingai nei Visagino atominės elektrinės (VAE), kurios statybai numatytų aikštelių tinkamumą patvirtino Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), Baltarusijoje to nėra, nors oficialiu lygmeniu ir skleidžiama neteisinga informacija, kad vis dėlto TATENA tai padarė. Iš tiesų TATENA misija net nevertino potencialių aikštelių tinkamumo Astravo AE statyboms, o tik infrastruktūrą, reikalingą atominei elektrinei plėtoti. Beje, pasak R. Žilinsko, šie rezultatai taip pat nenuramino ir padėtis prie Lietuvos sienų netapo aiškesnė: TATENA pateikė 17 pasiūlymų ir 25 rekomendacijas, kurių turinį Baltarusijos valdžia nusprendė nuslėpti. Svarbiausia, kad specializuota misija Baltarusijoje dėl numatytų aikštelių tinkamumo atominės jėgainės statyboms vis dar nesurengta.
L. Balsys: branduolinė energetika problemų neišspręs
Lino Balsio, Žaliosios politikos instituto prezidento, teigimu, siekdami pagrindinio tikslo energetikos srityje, būtent – patikimo energetinių išteklių tiekimo, pirmiausia turėtume savo jėgas nukreipti ne į tokį brangų projektą kaip VAE statyba, o įdarbinti turimus užsienio politikos instrumentus, diplomatijos galią, ES įtaką ir taip pabandyti užkirsti kelią AE statybai Kaliningrade ir Baltarusijoje, palaikant kuo mažiau konfliktiškus santykius su kaimynais.
„Reikalingas dialogas. Ar dabar vyksta dialogas su kaimyninėmis šalimis energetikos klausimais? Sakyčiau, vangus: mes sakome prezidentui Lukašenkai: „Kodėl statote atominę elektrinę 50 kilometrų nuo Vilniaus, ką?“, o jisai atsako: „O kodėl jūs man statote visiškai ant sienos, ką?“, ir tuo viskas baigiasi“, – sakė L. Balsys.
Kita vertus, žaliųjų atstovo manymu, energetinės nepriklausomybės nepasieksime, nesvarbu, pasistatysime VAE ar ne: „Energetinės nepriklausomybės apskritai nėra. Dabar mes priklausome BRELL – pavadinimas kilo nuo Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos – elektros žiedui, o kai persijungsime – jei persijungsime – kada nors prie kontinentinės Europos tinklų, būdami šiame tinkle vis tiek būsime priklausomi“, – mano jis.
L. Balsio teigimu, jeigu vis dėlto būtų pastatytos tiek Visagino, tiek Baltijos atominės elektrinės, mums automatiškai tektų su pastarąja konkuruoti ir čia atsirastų kitas pavojus: žinant Rusijos praktiką daryti ne tiek ekonomine, kiek politine logika paremtus sprendimus, realu, kad Kaliningrade gaminamos elektros kaina būtų dempinguota ir elektra būtų pardavinėjama gerokai mažesne kaina nei pagaminta VAE (arba net už savikainą). Tokiu atveju mes nieko dėl to negalėtume padaryti, nes „Lietuvoje visada atsiras privačių kompanijų, kurios vis vien pirks pigesnę rusišką elektrą ir ją importuos į Lietuvą arba eksportuos per Lietuvą į Vakarus“.
Pasak Žaliosios politikos instituto prezidento, geriausias kelias užsitikrinti stabilų energijos tiekimą – gamybos diversifikacija ir decentralizacija. Tam esą labiausiai tinka atsinaujinantys energetiniai ištekliai. Pasak jo, šitai padėtų išspręsti ir kitą problemą. „Negalime rusams uždrausti per mus eksportuoti savo pigios energijos, nes tarptautinės sutartys, pavyzdžiui, PPO, ta pati BRELL, įpareigoja suteikti rusams tranzitą... Išskyrus vienintelį atvejį, kuris yra aprašytas ES direktyvoje dėl atsinaujinančių energijos išteklių ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, būtent – pagal pozityvios diskriminacijos principą pirmumo teisę į infrastruktūrą – į Kruonį, į linijas, į transformatorines, į jungtis su Švedija ir Lenkija – turi atsinaujinantys energetikos šaltiniai“, – teigė L. Balsys.
VAE – ne tik ekonominis, bet ir geopolitinės reikšmės projektas
„Daugmaž sutinku su neseniai paskelbtu Valstybės saugumo departamento pranešimu, kuriame pasakyta, kad Rusija Lietuvoje veikia per daug verslo įmonių – ir skliausteliuose pasakyta „mes jų neįvardijame todėl, kad jų labai daug“ – ir mūsų žurnalas mato tokią tendenciją. Nežinau, ar mūsų verslininkai taip pasiduoda, bet, jeigu verslas susijęs su Rusijos energetika, tai, kaip tyčia, vienaip ar kitaip daro įtaką ar stengiasi daryti įtaką dalyvaudamas Lietuvos politikoje“, – sakė žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vienas iš redaktorių Eduardas Eigirdas.
Pasak E. Eigirdo, galima apsimesti, kad su politinėmis partijomis ir visuomeninėmis organizacijomis nebendraujama, kad jokiems interesams neatstovaujama, tačiau tai būtų saviapgaulė. „Reikia konstatuoti faktą – jeigu dirbi tarpininku pas poną Putiną, jo kompanijas, tai neatstovauti interesams negali, nes paprasčiausiai tave išmes iš tarpininkų ir nebegalėsi to darbo daryti, neturėsi milijoninių pelnų, – mano jis. – Nors tokių žmonių nesmerkiame, bet tai nereiškia, jog neturėtume mažinti šio proceso daromos žalos mūsų valstybei ir stengtis nuo tokių saitų, kai vienos ar kitos partijos lyderis remiamas energetikos kompanijos, atsijungti.“
Jis taip pat pabrėžė, jog turime žvelgti plačiau ir suvokti, kad savos atominės jėgainės neturėjimas palengvintų Rusijai kelią gauti trokštamą, dar Ignalinos atominei elektrinei aptarnauti išplėtotą infrastruktūrą. Tokią mintį paremtų daug padarytų iš pirmo žvilgsnio nelogiškų veiksmų.
Pasak E. Eigirdo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pačioje Rusijoje dujos pardavinėjamos kur kas pigiau negu Lietuvai ir didelė dalis elektros, pagamintos su tų pigių dujų pagalba, vėliau yra parduodama mums, nors teoriškai labiau apsimokėtų pardavinėti mums dujas.
„Taigi klausimas – kodėl Rusijai reikia statyti naują atominę elektrinę, jeigu ji ir taip turi tiek daug dujų, iš kurių pagaminta elektra užima didžiąją dalį Lietuvos rinkos? Atsakymas vienas – tai politinis žingsnis. Jis turėtų „pririšti“ mūsų išvystytą AE tinkamą infrastruktūrą, kurios vertė milžiniška. Didžiulio pajėgumo atominėms elektrinėms aptarnauti reikalingi kitokių techninių charakteristikų tinklai, kitokia infrastruktūra negu tada, kai elektra gaminama diversifikuotai ar „išmėtytai“ pagal regionus su mažomis kogeneracinėmis ar kitokiomis elektrinėmis. Ir šita infrastruktūra kažkam atiteks. Mano nuomone, į ją nusitaikęs ponas Putinas“, – teigė E. Eigirdas.
Jis taip pat pažymėjo, jog VAE nereikėtų laikyti gėriu ar kažkuo tobula, tačiau pavadino tai logišku šalies ateities sprendimu.
Vaiva Sapetkaitė
