Vakarų pasaulis ir Iranas žaidžia pavojingą žaidimą. Per paskutiniąsias dešimt dienų Iranas pagrasino uždaryti Hormuzo sąsiaurį bei perspėjo JAV, jog ši nemėgintų į Persijos įlankos teritoriją atsiųsti savo lėktuvnešio. Savo ruožtu JAV gana nuspėjimai pareiškė, kad jos lėktuvnešiai patruliuos visur, kur yra reikalinga užtikrinti laisvą laivybą. Tuomet Iranas paskelbė, jog Hormuzo sąsiauryje vykdys karines jūrų pajėgų pratybas.
Tai panašu į vadinamąjį „viščiuko“ žaidimą, kuriame dvi mašinos maksimaliu greičiu važiuoja viena į kitą tol, kol arba vienas iš vairuotojų galiausiai „išskysta“ ir pasuka į šoną, arba abu automobiliai kaktomuša susiduria. Tarptautinė bendruomenė negali sau leisti tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip šis beprotiškas žaidimas yra žaidžiamas tokiame strategiškai reikšmingame regione. Tad pats metas į konfliktinę situaciją įsitraukti trečiosioms šalims bei rasti abejoms pusėms tinkamus sprendimus: leisti Iranui išsaugoti savo savarankiškumą ir reputaciją, tuo pačiu metu reikšmingai sumažinant jo turimas prisodrinto urano atsargas.
Sunku pasakyti, ar Iranas iš tiesų ketina sukurti savo branduolinį ginklą. Kita vertus, pasak Tarptautinės atominės energetikos agentūros, Irano branduolinė programa bet kuriuo atveju pažeidžia šios valstybės įsipareigojimus Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai. Tad tokia Irano pozicija nesilaikyti sutarties įsipareigojimų destabilizuoja visą Viduriniųjų Rytų regioną, o tai turi neigiamą įtaką ir bendrai tarptautinio saugumo situacijai.
Nepaisant to, jog Iranas greičiausiai nedrįstų panaudoti savo branduolinio ginklo (nes suveiktų branduolinio atgrasymo logika), bet tikėtina, kad branduolinis Iranas galėtų iššaukti pavojingas regionines ginklavimosi varžybas – taip rastųsi branduolinė Saudo Arabija, be to, galima numanyti, kad branduolinių ambicijų turėtų ir Egiptas bei Turkija. Branduolinės ginkluotės radimasis regione, kuris ir taip yra itin nestabilus ir pasižymi smurtingumu, būtų labai nepalankus scenarijus. Be to, nuo šio regiono stabilumo labai priklauso ir pasaulinių naftos kainų svyravimai. Tai buvo galima pajusti ir per praėjusios savaitės įvykius, kuomet dėl augančios JAV ir Irano priešpriešos pakilo naftos kainos.
Visi mėginimai Iraną paveikti sankcijų būdu kol kas buvo nerezultatyvūs. Nepaisant to, jog Irano atžvilgiu buvo panaudotos griežtos ekonominių suvaržymų priemonės – JAV ėmėsi ekonominių sankcijų prieš visas kompanijas, kurios bendradarbiauja su Irano centriniu banku, Europos Sąjunga (ES) sausio pabaigoje planuoja pradėti Irano naftos eksporto ribojimą, – bet dauguma branduolinės ginkluotės ekspertų spėja, kad Iranui iki galutinio urano prisodrinimo betrūksta visai mažai. Taigi nedaug trūksta ir iki branduolinio ginklo sukūrimo.
Bet kokiomis dar priemonėmis JAV, ES ar Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) galėtų įtikinti Iraną atsisakyti savo branduolinių ambicijų? Vien griežtesnės retorikos naudojimas šiuo metu jau nebetinka – tai neveikia ne tik Irano atžvilgiu, bet greičiausiai neveiktų ir kitų valstybių, kurios turi planų pasukti branduoliniu keliu, atveju.
Dabartinėje situacijoje Irano vyriausybė realiai turi dvi alternatyvas: arba atsitraukti (ko ji tikrai neketina daryti), arba toliau tęsti savo provokacijas. Galiausiai kuri gi vyriausybė norėtų pasirodyti „išskydusi“? Be abejo, tokiu atveju abiejų konfrontuojančių pusių sprendimų priėmėjai neišvengiamai susiduria su spaudimu, kylančiu iš šalies viduje veikiančių politinių oponentų. Tokie oponentai dažniausiai tik ir laukia ryškesnių valdžios silpnumo požymių.
Štai pagrindinis JAV Respublikonų partijos kandidatas į artėjančius šalies prezidento rinkimus Mittas Romney visai neseniai paskelbė: „Jeigu prezidentu išrinktumėte mane, Iranas branduolinio ginklo tikrai neturėtų“. Kitas respublikonų kandidatas Rickas Santorumas pareiškė, jog jis nedvejodamas įsakytų Irane surengti karines oro atakas, jei taptų akivaizdu, kad ši valstybė turi branduolinį ginklą. Tokioje situacijoje dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama tiesiog negali sau leisti blaškytis.
Įvertinti Irano vidaus politiką yra žymiai sudėtingiau. Politinė kova tarp šalies prezidento Mahmoudo Ahmadinejado ir aukščiausiojo šalies lyderio Ali Khamenei labiau išreiškia šių politikų pastangas vienas kito atžvilgiu įgyti kuo didesnę santykinę galią, o ne jų bandymus reaguoti į Vakarų valstybių užsienio politikos pozicijas. Pasak Iraną tyrinėjančių ekspertų, Khamenei yra įsitikinęs, kad JAV yra suinteresuota Irano politinio režimo kaita, todėl pasitaikius progai Khamenei gali pasinaudoti šia situacija ir pabandyti įgyti didesnę politinę įtaką Irane. Būtent todėl Irano raketų bandymai, grasinimai uždaryti Hormuzo sąsiaurį bei pranešimai apie naujus branduolinės programos pasiekimus pirmiausia galėtų būti vertinami kaip Irano mėginimas atgrasinti, o ne tiesiog provokuoti.
Taigi pats metas į problemą pažvelgti šaltesniu protu ir priversti Iraną atsitraukti kiek kitomis priemonėmis. Pagrindiniais žaidėjais šioje situacijoje turėtų būti Brazilija ir Turkija, kurių vyriausybės 2011 gegužę jau buvo pradėjusios derybas su Irano vyriausybe. Tuomet buvo deramasi, jog Iranas Turkijai atiduotų 1200 kilogramų mažai prisodrinto urano, o mainais už tai gautų 1200 kilogramų vidutiniškai prisodrinto urano, kuris būtų skirtas Teherano branduoliniame reaktoriuje vykdomiems tyrimams.
Tiesa, tuometinis susitarimas gana greitai žlugo, bet niekas netrukdo panašių derybų užmegzti iš naujo. Tokių derybų iniciatore ir vėl galėtų būti Turkija, kuri, beje, jau sutiko surengti naują derybų raundą dėl branduolinės energetikos. Šiose derybose turėtų dalyvauti Iranas ir vadinamoji 5+1 grupė (penkios nuolatinės JTO Saugumo Tarybos narės + Vokietija).
Be abejo, tokiose derybose turėtų būtų diskutuojama dėl platesnės apimties klausimų nei vien apsikeitimas prisodrintu uranu. Juk visuomet yra ir platesnių problemos sprendimo galimybių. Pavyzdžiui, Egipto ir Kataro įtraukimas į derybas – tokiu atveju JTO galėtų inicijuoti regioninio branduolinės energetikos banko sukūrimą, kuriam pirmąjį įnašą galėtų padaryti būtent Iranas. Galima ieškoti ir globalaus energetikos banko sukūrimo galimybių. Tokiu atveju svarbus vaidmuo tektų Rusijai ir Pietų Korėjai (kuri yra viena didžiausių Irano naftos importuotojų). Be to, svarbu, jog derybose būtų užtikrinta, jog regiono valstybės laikytųsi bendrų laisvos laivybos taisyklių.
Kuomet egzistuoja tokia politinė valia, kuri oponuojančiai pusei suteikia pakankamai erdvės manevravimui ir leidžia šiai lengviau reaguoti bei prisitaikyti, atsiveria visos galimybės priimti kūrybingus ir veiksmingus sprendimus. Deja, diplomatai dažnai mano, kad netgi karas yra mažesnė blogybė nei atsitraukimas ir pažeminimas, todėl reputacijos išsaugojimas yra neatsiejamas ir nuo grasinimo priemonių panaudojimo. Būtent todėl kitos valstybės visuomet privalo imtis ryžtingesnių veiksmų, taip abejoms konfliktuojančioms pusėms suteikdamos erdvės manevravimui. Priešingu atveju grėstų pražūtinga kaktomuša.
Anne-Marie Slaughter - buvusi JAV Valstybės departamento politikos planavimo direktorė (2009-2011), Princetono Universiteto Politikos ir tarptautinių santykių profesorė.
