„Aš dabar [rašysiu – red. past.] ne apie beviltišką situaciją Kryme. Galų gale, anksčiau ar vėliau, viskas vis tiek išsispręs – tikiuosi. Aš [rašysiu - red. past.] apie kitką“, – rašo A. Makarevičius.
Autorius pripažįsta, kad Rusijos tauta kažkur „praleido“ tuos dvidešimt su trupučiu laisvės metų, iš kurių nieko taip ir neišmoko.
„Valdžia mano šalies tautai suorganizavo gebėjimo reaguoti kritinėje situacijoje patikrinimą. Ir valdžia gali džiūgauti – aš manau, kad ji netgi nesitikėjo tokios sėkmės. Nuostabiai įeina ir išeina! Lyg nebūtų egzistavęs ketvirtis amžiaus, kur mums buvo suteikta galimybė nors pabandyti pasijusti laisvais, savarankiškai mąstančiais žmonėmis. Ir su kokiu greičiu viskas grįžo į sovietiniu mąstymu paremtą imperiją – su visais „vieningai pritariame“, „piktai smerkiame“, su kariuomenės įvedimu kur tik manysim reikalinga ir konfrontacija su visu aplinkiniu pasauliu! Sovietų valdžiai visada buvo nusispjauti [originale rusų kalba yra vartojamas griežtesnis žodis, - red. past.] ant žmogaus – nieko čia naujo. O vat, kad mums patiems ant savęs nusispjauti ir mes nieko taip ir neišmokome – tai siaubinga,“ - rašo autorius.
„Ką gi, sėdėsime pasipūtę už vėl naujai pastatytos užtvaros savuose viduramžiuose, ir planetos gyventojai vėl į mus žiūrės su baime ir priešiškumu, kaip į neprognozuojamus gyvūnėlius. Ne naujiena.
Neapleidžia sunki nuojauta, kad savo gyvenimą aš nugyvenau veltui“, – teigia A. Makarevičius.
