Idėjos gimsta tuomet, kai naujiems klausimams seni atsakymai nebetinka. Tai vyksta dabar.
Jei tikrai norite sekti konservatyvios krikščionybės vystymąsi, stebėkite jos muzikinius hitus. Pirmojo XX a. dešimtmečio pradžioje galėjote girdėti atpirkimo garbinimą giesmėje „Senas grublėtas kryžius“ (The Old Rugged Cross). XX a. 7-ajame dešimtmetyje galėjote dalintis „Jėzus yra mano bičiulis“ intymumu giesmėje „Šviesk, Jėzau, šviesk“ (Shine, Jesus, Shine). Ir šiandien, vis daugiau ir daugiau populiarių dainų minimas Dievas, kuris yra didis, kai mes... Na, klausant David Crowder Band: „Aš pilnas žemių/Tu vertas rojaus/Aš suteptas purvu/Linkęs į nuodėmingumą.“ (I am full of earth/ You are heaven's worth/ I am stained with dirt/ Prone to depravity.)
Kalvinizmas grįžta, ir ne tik muzikoje. John Calvin XVI amžiaus atsakas į viduramžių katalikybės „išsipirk sau kelią iš skaistyklos“ ekscesus yra paskutinė evangelikalizmo sėkmės istorija, užpildyta visiškai suverenia ir iki smulkmenų valdančia dievybe, nuodėminga ir silpna žmonija, ir šios kombinacijos logiška pasekme – predestinacija: tikėjimu, kad prieš aušrą, nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų ar sprendimų, Dievas nusprendė, ką jis išgelbės (ir ko ne).
Kalvinizmas, kito reformacijos ramsčio, liuteronybės, pusbrolis, yra ne toks rūstus kaip teigia jo kritikai: jis siūlo tvirtą kaip uola dievybę, kuri reguliuoja absoliučiai viską, įskaitant ir ligą (ir namo naudojimosi teisės atėmimą!), pagal logiką, kurios mes galime nesuprasti, bet kurios neturime įspėti. Mūsų pasitenkinimas – ir mūsų tikslas – yra pasiekiami paprasčiausiai jį „šlovinant“. XVIII a. puritonų pamokslininkas Jonathan Edwards apgaubė kalvinizmą džiaugsmingu misticizmu. Tačiau JAV jis greitai buvo pralenktas tokiais judėjimais kaip metodistai, kuriems daug didesnį įspūdį darė žmogaus valia. Iš kalvinistų kilusios liberalios organizacijos tokios kaip presbiterionų bažnyčia išryškino kitus dalykus, o tai, kad evangelikalizmas prarado apetitą nelanksčiai doktrinai – ir to draugiško, mielo Jėzaus triumfui – atrodė kreipia užsispyrusį reformuotųjų pamokslavimą (reformuotasis vartojamas kaip laisvas kalvinizmo sinonimas) link kiek keistų pietinių bažnyčių.
Daugiau taip neatrodo. Naujojo kalvinizmo dvasininkai ir autoriai veikia kiek kitaip nei Amerikos evangelikų dvasininkas Rick Warren. Bet, kaip pastebi Christianity Today redaktorius Ted Olsen, „visi žino, kur glūdi evangelikų pasaulio energija ir aistra“ – kartu su novatorišku naujuoju kalvinistu John Piper iš Mineapolio, kovinguoju Sietlo Mark Driscoll ir didžiulio Pietų Baptistų Konvento pietinės seminarijos vadovu Albert Mohler. Kalvinistų skonio ESV Study Bible pirmasis leidimas buvo išpirktas, ir tokie reformuotųjų tinklaraščiai kaip Between Two Worlds yra tarp karčiausių kibernetinių krikščionybės nuorodų.
Kaip ir kalvinistai, nuosaikūs evangelikai ieško vaistų nuo judėjimo doktrinos dreifavimo, bet negali pasiūlyti tokios pat išsamios garantijos. „Daugelis jaunų žmonių užaugo sumaišties, skyrybų, narkotikų ar seksualinių pagundų kultūroje“, – sako „Jauni, nenustygstantys, reformuoti: žurnalisto kelionė su naujaisiais kalvinistais“ (Young, Restless, Reformed: A Journalist‘s Journey with the New Calvinists) autorius Collin Hansen. – „Jie turi daugybė draugų – jiems reikia Dievo.“ A. Mohler teigia: „Tą akimirką, kai asmuo ima bibliškai apibrėžti Dievo [buvimą ar veiksmus], jis prieina prie išvadų, kurios tradiciškai yra klasifikuojamos kaip kalvinistų.“ Žinoma, kad ši neišvengiamumo prielaida nuo J. Calvin laikų sulaukia kaltinimų arogancija ir nesantaikos siejimu. Iš tikrųjų, kai kurie šių dienų entuziastai leidžia suprasti, kad tie, kurie nėra kalvinistai, galbūt nėra krikščionys. Ginčai tarp Pietų Baptistų (kurie turi konkuruojančią ne kalvinistų stovyklą) ir „ugnies karai“ internete yra blogi ženklai.
Šią liepą bus 500-osios J. Calvin metinės. Bus įdomu pažiūrėti, ar paskutinis J. Calvin palikimas bus klasikinės protestantų apkalbos ar, per šiuos sunkius laikus, daugiau saugumo ieškančių krikščionių nusilenks rūsčiai reikliam Dievui.
Parengta pagal The Time
