Lietuvą sugniuždyti paprasta. Sunaikinti tikėjimo stulpus – katalikybę ir krepšinį. Ir viskas. Juk su jų skleidžiamomis vertybėmis išaugo ne viena lietuvių karta.
Kai kurių būsimojo Europos krepšinio čempionato Lietuvoje rengėjų-skaičiuotojų lūpos žada milijonus į valstybės iždą. Tik ar nepatirs jis fiasko kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė“? Ar ir jis neapiplėš mūsų mokesčių mokėtojų. Ir ar šįkart atpirkimo ožiu netaps krepšinis? Apie tai kalbasi Šarūnas Marčiulionis, Jonas Kazlauskas ir žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
– Šarūnai ir Jonai, Lietuvai patikėta surengti Europos čempionatą. Ar jis, jūsų nuomone, taps tramplinu Lietuvos krepšiniui – tramplinu į dar svaresnes pergales, dar aktyvesnį vaikų veržimąsi į krepšinio mokyklas, dar didesnį valdžios dėmesį...
J. Kazlauskas: – Jau sakėme: vos tik Lietuvos rinktinė ar kuri nors klubinė komanda pasiekia ryškesnių pergalių Europoje ar pasaulyje, Lietuvoje prasideda tiesiog masinis vaikų veržimasis į krepšinio mokyklas. Taigi reikalingos pergalės. O pasakykite man, kiek šalių yra laimėjusios jose rengtus Europos čempionatus? Ko gero, tik 87-aisiais graikai. Kas dar?
– Na, dar Lietuva 39-aisiais...
J. Kazlauskas: – Ir viskas... Rečiausi atvejai.
Š. Marčiulionis: – Antras dalykas – požiūris į rinktinę. Aš nieko blogo negaliu pasakyti apie trenerį Kemzūrą kaip asmenybę. Aš jį mažai pažįstu. Bet šiandien reikalinga asmenybė, galinti galbūt vienintelį kartą suburti tokią komandą, kokios dar nebuvo. Nes bent jau mes dar vieno čempionato Lietuvoje tiesiog nebesulauksime.
Todėl komandos treneris turi būti asmenybė. Man ji gali patikti, gali nepatikti, bet reikia asmenybės. Dabar Kurtinaitis kažką prieš mane pasakė – ir jis jau nebus treneris. Jonas Kazlauskas ne taip į mane pažiūrėjo – nebus treneris! Tai kas jūs toks esate, Garastai, kad galite spręsti?
Čia sprendžiamas tautos, valstybės prestižo klausimas. O ne klausimas, kas myli Garastą, o kas ne. Svarbu ne kas myli, o kas gali suburti komandą. Dabar įsivaizduokite, skambina geriausiems mūsų krepšininkams, žaidžiantiems įvairiose pasaulio šalyse, Kurtis arba Jonas ir sako: mums tavęs reikia. O skambina Kemzūra?.. Yra skirtumas?..
Galų gale reikia, kad ta asmenybė būtų kaip vėliava, kuri tave įkvepia jau pačiu savo buvimu su tavimi. Kad „chebra“ galėtų pasakyti: „Mes lipam į vieną valtį ir jeigu nuskęsime, tai geriau nuskęsti su Kurčiu ar Jonu".
Jeigu aš šiandien būčiau žaidėjas, su jais lipčiau į vieną valtį ir kartu imčiau visą tą atsakomybę... Bet Lietuvai šiandien idealistai nereikalingi. Kartais imi manyti, kad reikalingi visai kiti dalykai. Kažkoks diletantas, matote, suskaičiavo, kad su čempionatu į Lietuvos iždą suplauks šimtai milijonų... Ir jau mato tuos milijonus!
O kas tuos milijonus suskaičiavo? Tas pats diletantas, kuriam atrodo, kad į Lietuvą atskris visas pasaulis. Kuo jis atskris, jeigu net toks noras kiltų? Savo sraigtasparniais ar cepelinais? Ar „Via Baltica“ suvažiuos dviem savaitėms? Ir tas muilas, kuriuo migdoma tauta, visiems priimtina. Vienas „mąstytojas“ pasakė – ir visi laimingi.
– Negi manote, kad ir čia sėsime į kaliošą – kaip sėdome su „kultūros sostine“?
Š. Marčiulionis: – Oi, sėsime! Tik nepalyginti stipriau. Bet baisiausia ne finansai. Paskui visi keiks krepšinį. Jis liks kaltas. O ne Garastas, ne diletantai, skaičiavę nerealius milijonus. Taip elgdamiesi galime apskritai sunaikinti savo krepšinį.
J. Kazlauskas: – Kad Lietuvoje ta proga atsiras naujų krepšinio arenų, žinoma, neblogai, tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip Lietuva sutiko specialiai čempionatui statyti viešbučius. Man tiesiog pikta, kai girdžiu: visi dalyviai turi gyventi viename viešbutyje...
Š. Marčiulionis: – Tai yra nesąmonė. FIBA mums rankas laužo. Čia gi mūsų mokesčių mokėtojų pinigai.
J. Kazlauskas: – Tai reikia jiems įrodyti, kad, pavyzdžiui, šalia yra du labai geri viešbučiai. Vienodo lygio. Ir pusė dalyvių gali ramiai gyventi viename viešbutyje, pusė – kitame.
Man jau sunku suskaičiuoti, keliuose Europos arba pasaulio čempionatuose esu dalyvavęs. Ne kartą dalyviai gyveno skirtinguose viešbučiuose. Ir tikrai nereikia tų išmonių, kad visi turi tame pačiame viešbuty gyventi. Atsimenu, toje pačioje Ispanijoje žaisdami pogrupiuose mažuose miestukuose gyvenome skirtinguose viešbučiuose.
Š. Marčiulionis: – Mes klausome, vykdome, leidžiamės šokdinami. Kas liepė – gal Dievas nuleido tokias sąlygas? Tai iš tiesų yra išmonė? Pižonizmas. Jie šokdina lietuvį: statyk, daryk. Tiesiog nėra kam ginti mūsų, Lietuvos mokesčių mokėtojų, intereso. Mes irgi skaičiavome – galima buvo viską padaryti kur kas taupiau.
– Sakykite, kokią judu matote Lietuvos ir jos krepšinio ateitį?
Š. Marčiulionis: – Nenoriu būti blogas pranašas...
– Čia jūs apie Lietuvą ar apie jos krepšinį?
Š. Marčiulionis: – Krepšinio tikriausiai nesugriaus net Europos čempionatas Lietuvoje, kad ir kaip jis pasibaigtų. Per stipri tradicija.
J. Kazlauskas: – Neįmanoma sugriauti. Kad jūs žinotumėte, kaip gerai dirba treneriai mūsų provincijoje: miestuose, rajonuose, miesteliuose.
Š. Marčiulionis: – Reikia nusiėmus kepurę nusilenkti jiems. Vos ne už dyką dirbdami vaikšto, dovanokite, vos ne praplyšusiais klynais, o daro stebuklus! Ir mūsų su Sabu mokykloms, oi, kaip reikia stengtis, kad atlaikytume jų konkurenciją. O dar tas jų azartas – įkąsti, aplošti pižonus kauniečius, vilniečius. Jiems tai jau vos ne gyvenimo tikslas. O mes tarsi esame tie, kurie jiems niežulį sukelia. Bet tą sveikąjį niežulį.
J. Kazlauskas: – O todėl, kad mūsų mokyklų sistema yra geriausia. Aš tik bijau, kad tos nesibaigiančios reformos jos neišdraskytų. Jeigu išdraskys, sugriaus, neliks ir krepšinio. Lietuvą sugniuždyti labai paprasta. Sunaikinti tikėjimo stulpus – katalikybę ir krepšinį. Ir viskas.
Su jų skleidžiamomis vertybėmis išaugo jau ne viena mūsų karta. Tai tegu tos vertybės būna, tegu lieka. Jeigu dabar dirbtinai imsime griauti šias tradicijas, šiandien arba ryt dar nepajusime, bet po penkerių metų jau galime nebepajėgti atstatyti.
Nors, tiesą sakant, jau ir vaikų Lietuvoje nėra tiek, kad krepšinio mokyklas galėtume plėsti. Lietuva ne Kinija, kurią ilgai stebėjau iš arti. Jeigu joje įdiegtume mūsų krepšinio mokyklų ir apskritai krepšininkų rengimo sistemą, oi, kas pradėtų netrukus dėtis krepšinio pasaulyje! Tai mūsų laimė, kad ten ir tų krepšinio mokyklų nedaug, ir tos pačios labai prasto lygio.
Š. Marčiulionis: – Matote, kokie mes... Jūs mūsų klausiate apie krepšinį ir apie Lietuvą, o mes vis apie krepšinį ir apie krepšinį... Bet pasakysiu ir apie Lietuvą...
Statistika yra negailestinga. 600 tūkstančių paliko Lietuvą! Ne dėl karo, ne dėl okupacijų. Bandau įsivaizduoti Baltijos kelią šiandien. Jeigu ir vėl visi susirinktų į tas vietas, kuriose stovėjo tada... Padarai nuotrauką iš lėktuvo ir išsigąsti: atskiri gyvos grandinės gabalai... O tarp jų – tarpai, tarpai... Ir tokie ilgi ilgi.
Mes tapome tokie patiklūs apgavystėms. Gal šitie mano žodžiai bus per tiesūs, bet pasakysiu. Rusas bandė nupirkti Lietuvą gražiais žodžiais, ordinais, medaliais, fondais, kitais panašiais dalykais 50 metų, ar ne? Nenupirko. Tik atsirado mažiausias plyšelis – ir mes atgal. Namo.
O atėjo kažkoks „ne visai belgas“ iš Briuselio – per metus nupirko. Baisu tai sakyt, bet nupirko. Už pinigus. Kažkokius visai neaiškius pinigus. Tartum jie būtų iš oro – tik juos dar panaudoti reikia, dar duoda panaudojimo sąlygas. Žaidimas... O nupirko.
J. Kazlauskas: – Lietuvoje, kaip ir krepšinyje, idealistų lieka vis mažiau. Ir su kiekvienais metais mažiau. Man patiko Šarūno pavyzdys apie Baltijos kelią. Tik, manau, tie tamsūs tarpai – ne vien mūsų emigracijos pasekmė. Juose turėtume matyti ir mūsų kritusį idealizmą. Jo Lietuvoje, kaip ir krepšinyje, liko mažiau. Atsimenat Atgimimo metus, kai idealizmo buvo pilnos gatvės ir aikštės...
Š. Marčiulionis: – Sunaikino tą idealizmą. Sušaudė kaip indėnus. Pasižiūrėkite, Justinas Marcinkevičius – mūsų sąžinė. Kur? Jeigu valdžia jį kur pasikviečia, pagerbia – tai tik norėdama parodyti, kad ji turi sąžinę. Įsivaizduojate, jau net Marcinkevičiumi valdžia sugeba žmones apgaudinėti. Betgi žmonės mato visas apgavystes, mato, kas dedasi. Todėl tiesiog pasitraukia.
J. Kazlauskas: – Negalima sakyti, kad visi ten, valdžioje, blogi. Yra ir gerų. Bet dabar ten tų idealistų likę taip nedaug, kad jų jau nebegirdėti.
Š. Marčiulionis: – Krepšinyje vis dėlto dar yra daugiau likę ir idealizmo, ir garbės supratimo. Ar žinote, kodėl rimti sportininkai neina į politiką? Aš jums pasakysiu. Ir apie save šiuo atveju kalbu... Dėl to, kad sporte visada yra taisyklės. Politikoje taisyklių nėra. O mes be taisyklių nemokame...
Ferdinandas Kauzonas
