Savaitgalį Vilniuje, Sereikiškių teniso aikštyne baigėsi tradicinis tarptautinis Lietuvos Prezidento taurės teniso turnyras. 22-ą kartą vykusias varžybas laimėjo Čilės tenisininkas Hansas Podlipnikas Castillo. Geriausiai žaidęs lietuvis – Gvidas Sabeckis pateko į ketvirtfinalį.
Apie turnyrą kalbėjomės su Lietuvos teniso sąjungos prezidentu Ramūnu Grušu.
– Kaip vertintumėte šiemetinį „Prezidento taurės“ turnyrą?
– Manau, kad turnyras tikrai pavyko sklandžiai. Į jį susirinko tenisininkai iš 15 šalių. Taurė iškeliavo į tolimą šalį Čilę.Buvo puikus trijų setų finalas. Aišku, norėtųsi aukštesnio lygio dalyvių, bet į tokius turnyrus ir susirenka panašaus lygio žaidėjai. Gal išskyrus Vokietiją ar Italiją, kur būna aukštesnio reitingo tenisininkai, nes jiems ten patogiau užsukt bekeliaujant. O mūsų šalyse.. Štai Latvijoje šia savaitę vyksta labai panašaus lygio turnyras.
– O lietuvių pasirodymą jame?
– Ir šis turnyras ir Daviso taurė parodė, kad mes neturim tvirtų trečio ir ketvirto numerių. Esam pasauliniame lygyje tokie, kokie esam – turim tuos du žaidėjus, kurie tempia visą vežimą. Stebuklų nebūna. Tas pas D. Šakinis nenueis iki finalo. Kiekvienas žaidėjas turi savo ribas, lubas. Atrankoje dalyvavo nemažai mūsų tenisininkų, pagrindiniame turnyre dalyvavo keturi lietuviai. Kaip jie sužaidė , taip sužaidė – pagal savo galimybes.
– Turėtume suprasti – nei gerai, nei blogai?
– Vertinčiau, kad galėjo būti geriau. Ypač iš D. Šakinio norėjosi geresnio rezultato. Tikimės, kad jie bus ateityje.
– Turnyro laimėtojas H. Podlipnikas Castillo laimėjo 1300 dolerių. Betgi juk vien kelionė iš Čilės kainuoja daugiau...
– Žaisdamas tokiuose turnyruose sportininkas niekada neuždirba piniginio pliuso. Finansine prasme tokie turnyrai yra nuostolingi.
– Dėl ko tada tenisininkai juos renkasi?
– Tai yra žemiausio rango profesionalų turnyrai ir kiekvienas žaidėjas juos turi praeiti. Iš karto jis negali žaisti ATP „Challengers“ turnyruose, kadangi jis turi susidaryti reitingą. Žaidi tokiuose turnyruose, renkiesi patirties ir gauni reitingo taškus. Kai surenki jų pakankamai, žaidi aukštesnio lygio turnyruose. O tie prizai yra nustatyti ITF griežtai: kam 1300, kam 500 dolerių. Nebent daryti ne 10, o 50 tūkst. prizinį fondą. Jį leidžia daryti kokį nori. Bet tam irgi yra sava istorija. Reikia prieš metus prašyti, kad leistų daryti tą turnyrą, rezervuoti būtent tą savaitę, kurią nori daryti. Įvertina ar tu esi tam pajėgus ar ne. Paprastai reikia iš anksto, prieš pusę metų pervesti visą prizinį fondą į ATP.
– Kažkada moterys irgi turėjo panašų turnyrą – Vilniaus mero taurę...
– Tai buvo privati iniciatyva. Tas turnyras nebuvo įtrauktas į ATP-WTA reitingus.
– Nemanote, kad kažko panašaus moterims reikėtų?
– Visada mes galvojam, kad moterims reikalingas kažkoks vienas profesionalus turnyras, kad ir pačios žemiausios kategorijos. Kad duoti joms impulsą. Bet mūsų Lietuvoje apskritai moterų sportas negali lygiuotis su vyrų, tai tenisas irgi – ne išimtis. Jis yra mažiau įdomus publikai, o tuo pačiu – mažiau įdomus rėmėjams. Dabar turime vieną gerą žaidėją. Lina Stančiūtė dabar žaidžia gerai. Ir mums reikėtų turėti dar vieną mergaitę turėti, kuri būtų tokio lygio. Tada būtų verta dėl ko daryti moterų turnyrą.
Ingvaras Butautas
