Po pergalės finale A. Terliuga dėkojo amerikiečiams, kurie palaiko Ukrainą, besiginančią nuo Rusijos atakų. Ji taip papasakojo sukrečiančią istoriją iš gimtinės ir pažymėjo, kad paaukotų visus savo apdovanojimus, jei tik tai padėtų užbaigti karą.
„Aš buvau nustebinta, kaip gražiai su mumis elgėsi visi sutikti amerikiečiai. Pati JAV turiu vieną draugę, kuri dalyvavo karatė turnyre. Ji man atsiuntė nuotrauką, kaip jos sūnus eina į mokyklą su kuprine, ant kurios – Ukrainos vėliava. Jos gatvė Čikagoje pilna Ukrainos vėliavų. Atmosfera žaidynėse buvo nepakartojama. Jei visas pasaulis remtų Ukrainą taip, kaip tai daro JAV, tada neabejoju, kad mes daug greičiau pasiektume pergalę. Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau vis tiek laimėsime, tačiau didesnė parama paankstintų pergalės datą.
Kai karas prasidėjo, mane apėmė panika. Tokiais atvejais jautiesi taip, tarsi būtum filme. Dabar jau norėtųsi, kad tai išties tebūtų filmas, bet, atleiskite už šiuos žodžius, tai yra suknista realybė. Apie pavojų pranešančios sirenos jau tapo kasdienybe. Pati mačiau, kaip skraido raketos, nuo jų žuvo man pažįstami žmonės.
Treniruočių stovyklos metu buvo nužudytas futbolo treneris, dirbęs toje srityje, kur gyvenu. Ryte pas jį susirinko 60 auklėtinių, kuriems treneris pasakė eiti namo ir slėptis, o jau kitą naktį raketa pataikė į trenerio namą ir jis žuvo. Tai yra genocidas. Kitaip aš to apibūdinti negaliu. Visi šitie medaliai, kuriuos dabar laimiu, man yra nieko verti, bet tikiuosi, kad jie bent šiek tiek praskaidrina nuotaiką mano artimiesiems, mano valstybei. Aš visus tuos apdovanojimus sutikčiau paaukoti, jei tik tai padėtų greičiau užbaigti karą“, - sakė A. Terliuga.
