Neįgaliųjų sportas bent jau turtingesnėse šalyse tampa vis labiau profesionalus ir sutraukia vis daugiau žiūrovų. Lietuvoje tendencija, atrodo, priešinga. Šią savaitę iš Londono parolimpinių žaidynių grįžo mūsų atletai – pirmąkart be medalių. Į ateitį Parolimpinis komitetas žvelgia pesimistiškai: rinktinė sensta, naujų perspektyvių sportininkų nesugebame išauginti, nes nėra jų rengimo sistemos, nėra kuo mokėti treneriams algų. Tačiau Sporto departamentas tikina jokių nusiskundimų dėl prasto finansavimo nesulaukęs.
Vieną perspektyviausių Lietuvos parolimpiečių Mindaugą Bilių, kuris šiemet Europos čempionate rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse iškovojo aukso medalius, o parolimpinėse žaidynėse atitinkamai užėmė 6 ir 9 vietas, treniruoja daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas rutulio stūmikas Rimantas Plungė.
Treneris portalui LRT.lt pasakoja iš Lengvosios atletikos federacijos, kur dirbo treneriu, dėl netenkinusių sąlygų pasitraukęs prieš porą dešimtmečių. Dabar dirba konsultantu įmonėje, kurios vienu iš steigėjų yra ir pats – įmonė užsiima nuotekų valymo įrenginių gamyba. Prieš keletą metų R. Plungė ėmė konsultuoti septynkovininkę Austrą Skujytę, o nuo šio vasario pradėjo treniruoti ir M. Bilių. Tačiau už parolimpiečio treniravimą R. Plungė negauna nei lito.
„[Dirbu šį darbą] dėl moralinio pasitenkinimo“, – sako treneris. Pasak R. Plungės, tam tikra prasme rėmėja yra įmonė, kurioje jis dirba, – pietūs trunka valandą, tačiau jam dar pridedama pusantros, kad galėtų išvykti į M. Biliaus treniruotę. Ir taip kelis kartus per savaitę, kartais net visus penkis. O į varžybas užsienyje treneris sako vykstąs savo atostogų sąskaita.
„Jeigu sportininkas ir gauna pinigų, tai kur jo komanda?“
Iš parolimpiečių trenerių vienintelis atlyginimą gauna golbolo komandos treneris. Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis teigia, kad trenerių darbas be atlygio yra viena didžiausių neįgaliųjų sporto bėdų.
„Pagal Vyriausybės nutarimą neįgalūs sportininkai, kurie tampa pasaulio ir Europos čempionatų prizininkais, gauna stipendijas, bet tik sportininkai. Dauguma trenerių už darbą negauna jokio atlygio. Jie negali išvažiuoti į stovyklas, nes turi važiuoti savo lėšomis. Mes galime apmokėti tik kelionę ir maitinimą, bet savo tikrame darbe jie turi imti atostogas. Kas nori važiuoti dirbti atostogų sąskaita? Jeigu sportininkas ir gauna pinigų, tai kur jo komandos dalyviai, kas su juo dirbs?“ – klausia G. Zavadckis.
Pašnekovo teigimu, neįgaliųjų sportas pasaulyje stipriai profesionalėja, ką rodo ir rezultatai Londono parolimpinėse žaidynėse – pasaulio ir parolimpiniai rekordai. Tad dabar norint iškovoti medalius reikia demonstruoti kur kas geresnius rezultatus nei anksčiau.
„Tai reiškia, kad [norint pasiekti rezultatų] reikia dirbti, rengtis ne tik paskutinius metus prie žaidynes. Turi būti toks pat pasirengimas kaip ir sveikųjų sporte – keturių metų ciklas, visus keturis metus ruošiasi, dirba treneriai“, – įsitikinęs LPOK generalinis sekretorius.
Nėra kam ugdyti jaunų sportininkų
Šiemet į Londono parolimpines žaidynes vyko mažiausiai Lietuvos sportininkų nuo 1996 metų Atlantos žaidynių – 11 (šeši golbolo rinktinės žaidėjai, keturi lengvaatlečiai ir plaukikas). Ir pirmąkart mūsų parolimpiečiai grįžo be apdovanojimų (per visas ankstesnes žaidynes iškovota 30 medalių). Nors medalių buvo tikėtasi iš golbolo rinktinės ir šuolininkės į tolį Ramunės Adomaitienės, jiems teko tenkintis ketvirtosiomis vietomis.
G. Zavadckio manymu, ateityje geresnių rezultatų nereikėtų tikėtis: „Lietuvos parolimpinė rinktinė sensta, naujų [perspektyvių sportininkų] nesugebame išauginti. Jaunų turime tik vieną kitą“. Anot pašnekovo, problematiška tiek pritraukti į sportą neįgalius vaikus ir jaunuolius, tiek juos tinkamai ugdyti. Esą sporto mokyklos nėra suinteresuotos priimti neįgaliųjų. O neįgaliųjų sporto klubai gauna finansavimą ne dėl profesionalaus, bet reakreacinio, masinio sporto.
„Vidutinis metinis klubo biudžetas yra 30–40 tūkst. Lt per metus. Tos lėšos naudojamos ir patalpoms apšildyti, išlaikyti, mokesčiams, varžyboms – pradedant nuo Lietuvos čempionatų ir baigiant klubų pirmenybėmis. Tai kas yra tas keliasdešimt tūkstančių? O aukšto sportinio meistriškumo sportininkus rengti kainuoja brangiai“, – sako G. Zavadckis.
Juo labiau nereikėtų tikėtis proveržio tose sporto šakose, kur reikalinga moderni ir dažniausiai brangi įranga. Pavyzdžiui, kad ir krepšinyje vežimėliuose. Šiemet mūsų rinktinė Europos čempionato B divizione liko aštunta, ir apie parolimpines žaidynes svajoti negali.
„Lietuvoje yra kelios krepšinio vežimėliuose komandos. Bet tai labai brangi sporto šaka. Vežimėlio kaina yra nuo 10 tūkst. litų. Komanda turėtų turėti mažiausiai 10 vežimėlių. Tie vežimėliai laiko apie porą metų, o paskui paprasčiausiai subyra dėl didelio krūvio. Vien tik inventoriui kasmet reikėtų skirti apie 50–60 tūkst. komandai. Tuo metu neįgaliųjų klubai per metus gauna apie 30–40 tūkst. visai veiklai. Daugiau niekas neremia.
Dabar rinktinę gelbėja tik tai, kad keli mūsų krepšininkai žaidžia užsienio klubuose kaip profesionalai už pinigus. Žaidžia Ispanijos, Italijos, Rusijos klubuose. Jei jie nesitobulintų ten, tai mes išvis neturėtume normaliau žaidžiančių žmonių. Išvažiuoti komandai kainuoja didelius pinigus, vien kiek bagažo yra, todėl pasirengti [svarbiems turnyrams] turi labai mažai varžybų“, – aiškina G. Zavadckis.
Tai ar yra kokia nors išeitis, kad gerus rezultatus demonstruotų bent tos sporto šakos, kurioms brangios įrangos nereikia?
Anot G. Zavadckio, didžiosios valstybės, kurios laimi daugiausiai medalių, neįgaliųjų sporte nuėjo tokiu pačiu keliu kaip ir sveikųjų. Todėl pašnekovas mano, kad ir Lietuvoje turėtų atsirasti sporto mokyklos, parolimpinio sporto centrai, kur sistemingai būtų ruošiami neįgalūs sportininkai, dirbtų apmokami treneriai, masažuotojai [kurių dabar neturi net parolimpiečiai] ir kiti darbuotojai.
K. Rimšelis: nusiskundimų dėl finansavimo nesulaukėme
Tuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis mano, kad dramatizuoti šių metų parolimpinės rinktinės pasirodymo nereikėtų. „Sportininkai jau praėjo atranką, galų gale, čia, kaip ir sveikųjų sporte, galioja tie patys sėkmės ar nesėkmės veiksniai“, – rašoma K. Rimšelio LRT.lt portalui atsiųstuose atsakymuose į klausimus apie neįgaliųjų sporto problemas.
Jis taip pat tvirtina, kad prieš parolimpiadą departamentas nesulaukė nei nusiskundimų per menku finansavimu, nei kreipimųsi su nuogąstavimais dėl trūkumų ar trukdžių parolimpiečių pasirengimo procese.
Sporto departamento vadovas situacijos dėl trenerių nepakomentavo, bet žada neįgalių sportininkų rengimo sistemą, trenerių darbo ir apmokėjimo sąlygas bei kitas problemas artimiausiu metu aptarti su LPOK ir pačiais sportininkais bei treneriais.
Kiek iš viso neįgaliųjų sportas gauna lėšų per metus pasakyti sunku, nes pinigai iš skirtingų institucijų – Sporto departamento, Neįgaliųjų reikalų departamento, savivaldybių – ateina į skirtingas neįgaliųjų sporto organizacijas.
Pasak K. Rimšelio, Sporto departamento neįgaliųjų sportui skiriamos lėšos šiais parolimpiniais metais padidėjo milijonu litų (2011 m. – 1,8 mln., 2012 m. – 2,9 mln. litų).
„Suma, tenkanti vienam neįgaliajam sportininkui pasirengti šių metų parolimpinėms žaidynėms siekia 35 tūkst. litų (Pekino žaidynėms – 30 tūkst. litų)“, – teigia K. Rimšelis.
Jis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu valstybės stipendijas gauna 57 neįgalieji sportininkai, pernai šios stipendijos buvo padidintos (aukščiausia siekia 1963 Lt), taip pat praplėstas pretendentų gauti valstybės stipendijas sąrašas – parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių sportininkai gaus stipendijas už 1–6 vietas (anksčiau už 1–3 vietas). Nuo šių metų pradžios visos sportininkams skiriamos premijos buvo grąžintos į prieškrizinį lygį. Už pirmąją vietą parolimpinėse ir kurčiųjų žaidynėse skiriama 60 tūkst. Lt, už antrą – 30 tūkst. Lt, už trečią – 20 tūkst. Lt.
Be to, Sporto departamento vadovas teigia, kad ne viską lemia finansai: „Pavyzdžiui, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto rezultatai tiek Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse [kurtiesiems rengiamos atskiros žaidynės nei visiems kitiems neįgaliesiems – LRT.lt], pasaulio, Europos čempionatuose labai geri. 2009 m. kurčiųjų olimpinėse žaidynėse iškovota 13 medalių, nors lėšų pasirengimui ir dalyvavimui Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse buvo skirta mažiau nei Pekino parolimpinėms žaidynėms. 2011 m. pasaulio, Europos čempionatuose Kurčiųjų sporto komiteto rinktinės iškovojo 21 medalį, kai tuo metu kitų neįgaliųjų sporto federacijų rinktinės – 3“.
K. Rimšelis taip pat teigia manąs, kad sąlygų gerinimas neįgaliesiems sportininkams yra bendrai visoje šalyje sąlygų neįgaliesiems gyventojams kūrimo dalis.
Uždaras ratas, kuris dalyje šalių jau pralaužtas
LPOK generalinio sekretoriaus G. Zavadckio nuomone, neįgaliųjų sportas yra patekęs į uždarą ratą: nėra pinigų; jų nėra, nes neįdomu; neįdomu, nes sporto lygis žemas; lygis žemas, nes nėra pinigų.
Tačiau pasaulyje susidomėjimas neįgaliųjų sportu auga. Londone per parolimpines žaidynes stadionuose tuščių vietų nebuvo, jas nušvietė daugybė užsienio žiniasklaidos kompanijų.
Pasak G. Zavadckio, didelis postūmis buvo Atėnų žaidynėse (2004 m.), kai parolimpines žaidynės pirmą kartą nušvietė daugiau kaip 2 tūkst. žurnalistų iš viso pasaulio: „Nuo tada neįgaliųjų sportas tapo preke. Susidomėjo kompanijos, atsirado rėmėjų, atsirado pinigai, įsivėlė technologijos ir tada prasidėjo labai spartus rezultatų augimas“.
Susidomėjimui greičiausiai įtakos turėjo ir Pietų Afrikos bėgiko Oskaro Pistoriaus, šiemet dalyvavusio ir olimpinėse žaidynėse, istorija, apie kurią dažnai kalbėjo didžiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės.
„Pasirenkami lyderiai ir per juos bandoma viešinti. Aišku, O. Pistorius didelį indėlį įnešė norėdamas dalyvauti tiek olimpinėse, tiek parolimpinėse žaidynėse. Bet jis ne vienintelis – iš viso trys sportininkai dalyvavo abejose žaidynėse. Tai kiekvienas toks dalyvavimas sukelia ir disputo, ir didesnio susidomėjimo“, – sako G. Zavadckis.
Vis dėlto neįgaliųjų sportas vis dar yra labiau ekonomiškai stiprių šalių reikalas.
Šiemet Londono parolimpinėse žaidynėse dalyvavo beveik 4,2 tūkst. sportininkų iš 164 pasaulio valstybių (olimpinėse – 204 šalys). Tačiau net ir jų organizatoriai pripažino, kad šios parolimpinės žaidynės dar nėra iš tiesų globalus renginys.
Vargingai gyvenančios šalys lieka neatstovaujamos, o jų atletai susiduria su kliūtimis pradedant nuo išankstinių neigiamų nuostatų neįgalumo atžvilgiu iki neįperkamų aukštos technologijos vežimėlių ir galūnių protezų.
„Turime ne tik padidinti šalių, besivaržančių parolimpinėse žaidynėse skaičių, bet taip pat skaičių atletų, atvykstančių iš mažų šalių“, – britų dienraščiui „The Guardian“ sakė Craigas Spence'as iš Tarptautinio parolimpinio komiteto.
Tiesa, situacija pamažu gerėja. Kaip atkreipė dėmesį C. Spence'as, į Pekino žaidynes 51 proc. atletų atvyko iš 9 šalių, kai iš viso varžėsi 146 šalys. Praėjus ketveriems metams – Londono žaidynėse – 9 didžiausios delegacijos turėjo apie 40 proc. visų besivaržiusių atletų, o šalių skaičius padidėjo iki 164.
J. Kuzmickaitė
