Blood&Sweat internetinis portalas ir žurnalas, ir vėl mielai sutiko pasidalinti savo interviu su Renato Sobral, kuriame jis pasakoja apie MMA tada ir dabar, grįžimą į MMA, apie tarnybą armijoje, Silva ir Sonnen konfliktą.
Iš pradžių jis tarnavo desantininku, o po to tapo vienas charazmatiškiausių mišriųjų kovos menų kovotojų, iškovojo čempiono diržą ir MMA gerbėjų simpatijas visame pasaulyje... Ne, tai ne Holivudo filmo scenarijus, o mūsų interviu herojaus Renato „Babalu“ Sobral gyvenimo kelias
- Labas, Renato. Tu jau esi anksčiau buvęs Rusijoje, kokie įspūdžiai šį kartą?
- Buvau Rusijoje 2002 metais, bet tada nepavyko pasimėgauti buvimu čia – pamečiau pasą ir mane pasodino į kalėjimą (juokiasi). Bet šį kartą aš esu visiškai laisvas ir galiu eiti ten, kur noriu. Mane nustebino, kaip išaugo MMA lygis jūsų šalyje. Dabar pas jus yra daug gerų salių, savo lygiu nenusileidžiančių salėms JAV ir Brazilijoje.
- Baigei karjerą. Kuo dabar užsiimi?
- Treniruoju. Turiu savo salę – Babalu Iron Gym, Kalifornijoje. Dar dirbu kompanijoje MMA Elite, kuri siūna sportinę aprangą. Mes sponsoriaujame daug kovotojų
- Ar gali nutikti taip, kad tave ir vėl pamatysime narve?
- Toks šansas yra visada. Jei gausiu gerą pasiūlymą... Bet dabar, man, arčiau širdies trenerio darbas. Manau, kad daug pasiekiau mišriuose menuose. O ir MMA stipriai pasikeitė paskutiniu metu. Tai anksčiau, nekvaršindamas galvos, galėjau nuvažiuoti į Japoniją kovoti, dabar tai viskas sudėtingiau. Kovotojams keliami labai aukšti reikalavimai, kiekviena kova reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Tarp kitko, anksčiau nė nebūčiau įsivaizdavęs situacijos, kai būtų reikėję eiti kovoti prieš draugą. O dabar taip nutinka gan dažnai. Pradžioje jie kartu treniruojasi, o po to kovoja narve., Galbūt MMA tai ir natūralu, bet man – ne. Vis dėl to, aš esu vienas šio sporto pionierių (šypsosi).
- Kas dar pasikeitė nuo tų laikų?
- Anksčiau buvo mažiau žiūrovų ir atitinkamai, mažiau spaudimo, o svarbiausiai – nebuvo YouTube (juokiasi). YouTube tai blogis. Kai aš iš Brazilijos atvykdavau kovoti prieš japoną ar rusą, beveik neturėdavau galimybės susipažinti su priešininko kovų vaizdo įrašais. Ne taip, kaip dabar (juokiasi) Mums reikėjo tiesiog kuo sunkiau treniruotis, visi buvome lygiose sąlygose. Dabar viskas pasikeitė ir tos permainos ne į mano naudą.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, dabar reikia labai taktiškai elgtis ringe, pastoviai stebėti savo elgesį ir žodžius, o kažkada tai neturėjo reikšmės. Bendrai, sportas pradėjo priminti greitą maistą. Dabar MMA labai populiarus, juo daug kas domisi, bet anksčiau kovotojai turėjo tikrų sirgalių, kurie akylai stebėjo kiekvieną kovotojo pasirodymą, žinojo viską, kad vyksta. Žmonės daugiau nebežiūri kovų su tokių susidomėjimu, kaip tai buvo su Fiodoru Emelianenko, Nogueira, Wanderlei. Viskas vyksta daug greičiau, vienus iš karto keičia kiti. Tereikia kovotojui pralaimėti ir apie jį iš karto užmirštama. Net aš dabar negalėčiau išvardinti dabar esamų UFC čempionų.
- Paminėjai Wanderlei, pas jį, kaip visi žinome, jau senai vyksta konfliktas su Chael Sonnen, kuris spėjau daug negražių dalykų prikalbėti apie Braziliją. Tave užgavo jo žodžiai?
- Aš į tai nekreipiu dėmesio, jis taip parduoda savo kovas. Anksčiau jį laikiau kvaileliu, bet jis iš kovos uždirba 2.000.000 $, o tai reiškia, kad jis niekaip negali būti kvaileliu (juokiasi).
-Tu daug treniruojiesi su Fabricio Werdum, kuris greitu metu kovos prieš Cain Velasquez. Kokia, tavo nuomone, bus ši kova?
- Manau, kad Fabricio nemaloniai nustebins Velasquez šioje kovoje. Jis daug dirbs distancijoje, išnaudos savo greitį. Taip, Velasquez turi gerą ištvermę, visi tai žino, bet Fabricio auga su kiekviena kova, o jei dar turėt omeny, kaip rimtai jis žiūri į pasiruošimą, tai galima kalbėti apie jį, kaip apie būsimą čempioną. Mano nuomone, ne tik kovotojo elgesys narve lemia, ar bus jis čempionu. Svarbu ir tai, kaip jis elgiasi už narvo ribų – kaip duoda interviu, bendrauja su sirgaliais. Werdum visą tai daro labai gerai, viskam skiria dėmesio: sunkiai treniruojasi, bet ir gerbėjų nepamiršta. Jis tikras čempionas dvasioje ir jis juo bus.
- Tarnavai Brazilijos armijoje desantininku, o Rusijoje daug kas vengia tarnybos armijoje...
- Kodėl?
- Būna aplinkybių...
- (nutraukia) Taip yra visur. Nežinau kaip Rusijoje, bet Brazilijoje desantininku gali tapti tik savanoriai. Karinė prievolė yra privaloma, bet į desantininkus priimami tik savanoriai. Ėjau ten savo noru ir tuo labai džiaugiuosi. Tai mano pasirinkimas. Daug kas galvoje, kad armijoje vyksta pastovus veiksmas, bet taip nėra. Žinoma, jis būna, bet tetrunka tik akimirką. Armijoje daug taisyklių, bet visos jos teisingos. Manau, kad tarnyba armijoje mane pavertė iš berniuko vyru.
- Rusijoje desantininkai dalyvauja parodomosiose programose, kur į galvą daužomi buteliai, skaldomos plytos (rodo filmuką).
- (kvatoja) Tai beprotybė. Mes taip nedarome.
- Net nerodote kovinių veiksmų?
- Kai aš atėjau, man niekas nieko nerodė, bet už tai labai skaudžiai mušė (juokiasi). Sunku patikėti, bet man labai stipriai kliūdavo...
- Kuo skiriasi koviniai veiksmai armijoje nuo treniruotės sporto salėje?
- O, skirtumas didžiulis. Kai tarnauji armijoje, tavo organizmas pastoviai nusilpęs. Mažai valgai, mažai miegi, o į kovą prieš tave išeina keli stambūs priešininkai (juokiasi). Galvoji, kad kovosi vienas prieš vieną, bet po to atsiranda ir antras, ir trečias, ir ketvirtas... Taip kad gauni nuo visų ir visada tik pralaimi. Tai ir yra esminis skirtumas (šypsosi).
- Turbūt po patirto, išeiti į oktagoną buvo vienas juokas?
- Žinoma. Bet tai skirtingi dalykai, jų lyginti negalima.
- Ačiū už pokalbį, Renato. Pabaigai norėtųsi paklausti, vis dėl to, kodėl baigei kovotojo karjerą?
- Išėjau, nes nebejaučiau azarto išeidamas į narvą. Įprastai prieš kovą tu jaudiniesi, jauti, kai verda venose adrenalinas. Man patiko tie jausmai, bet jie dingo. Kovos tapo kasdienybe. Tad dabar treniruoju kitus kovotojus, pats treniruojuosi ir kovoju BJJ.
