– Mindaugai, kaip Stambulo arena?
– Viskas gerai. Kaip rodo istorija, ji lietuviams sėkminga. Tikiuosi, tokia bus ir mūsų komandai.
Arena labai didelė. Dažniausiai sirgaliai grupės turnyre ir atkrintamųjų varžybų pradžioje nebūna tokie aktyvūs. Galbūt Lietuvos aistruoliai toje erdvėje pranyks, bet vis tiek smagu, kad bus palaikymas ir, tikiuosi, pavyks padovanoti pergalę.
– Kaip Lietuvos rinktinės žaidimas keitėsi grupių etape?
– Dar draugiškų rungtynių cikle sakiau, kad mūsų kreivė kyla į viršų. Galbūt kartais ne taip greitai, kaip norėtume, bet pamažu. Taip yra ir dabar.
Be abejo, turnyro sistema labai pavojinga – gali būti pirmas grupėje, bet pralaimėti vienas rungtynes ir važiuoti namo. Tačiau sąlygos visiems vienodos. Norint iškovoti medalius, reikia laimėti prieš stiprias komandas.
– Žaisite su Graikijos rinktine, kuri A grupėje liko ketvirta. Turbūt ši vieta nieko nesako?
– Absoliučiai. Netgi priminsiu 2013, 2015 metus, kai labai buksavome grupių varžybose ir tik prasidėjus atkrintamosioms šovėme į viršų.
Graikai turi milžinišką potencialą. Taip susiklostė, kad iškovoję pirmąją vietą gauname graikus, kai kitos komandos, su visa pagarba Ukrainos ir Vengrijos rinktinėms, žais su sąlyginai silpnesniais varžovais.
Visi žinome šabloniškas frazes krepšinį moka žaisti visi ar kamuolys apvalus, bet taip ir yra. Reikia žiūrėti į savo žaidimą. Jei rungtyniausime taip, kaip galime, manau, problemų nebus.
– Koks graikų žaidimas?
– Grupių etape mūsų varžovai turėdavo vieną išreikštą lyderį. Jį šiek tiek sustabdžius ar, galų gale, leidžiant jam žaisti, o atjungus kitus, pavykdavo iškovoti pergalę, nes vienas lauke ne karys. Graikai turbūt panašiausi į mus, nes kasdien gali išauti vis kitas žaidėjas. Manau, tuo jie ir pavojingi. Be to, tai – sužeistas žvėris. Jiems žaidimas grupių etape nesiklijavo, kiek skaičiau spaudoje, buvo ir vidinių konfliktų, bet jie pavojingi, nes niekada negali žinoti, kada iššaus.
– Kuo ši tavo vasara skiriasi nuo pirmosios rinktinėje?
– Man tai penktasis čempionatas. Jau nemažai. Gal dabar yra šiokia tokia ramybė, mažiau streso.
Ypatingai būna sunkios pirmosios pirmenybių rungtynės. Natūralu, kad prieš kiekvieną mačą nerviniesi, bet patirtis leidžia su tuo lengviau susitvarkyti. Galbūt įtakos turi ir sezonas Amerikoje, kai viename mače žaisdavau daug, kitame – labai mažai. Be to, ten toks pat tempas kaip ir Europos čempionate. Tai tikrai pridėjo šiokios tokios naudingos patirties.
Kol kas savo forma nesiskundžiu. Fiziškai jaučiuosi geriausia gyvenime. Kiti sako, kad geriausias laikas buvo 19–20 metų. Man geriausiai dabar ir kelis artimiausius metus.
– Daugelis sunerimo, kai tavęs nebepamatė rungtynėse su vokiečiais. Kaip tavo sveikata, nugara?
– Išsigandau ir aš. Palaipsniui rakino, rakino ir vėliau vos galėjau paeiti. Buvau labai išsigandęs. Laimei, mūsų medikai yra aukščiausio lygio. Šiandien jaučiuosi daug geriau. Be abejo, iki šimto procentų trūksta, bet bent jau galiu vaikščioti, risnoti, bėgioti. Tikiuosi, iki rungtynių atsigausiu.
Problema – ne pati nugara, o krūvis. Kojoms teko didelė apkrova ir kenčia nugara.
– Tavo puikų žaidimą stebi ne tik lietuviai, europiečiai, bet sulauki palaikymo iš už Atlanto. Galėtum apie tai papasakoti?
– Smagu, kad visąlaik parašo tiek treneris, tiek kiti komandos darbuotojai. Tačiau netikėčiausia žinutė buvo iš Carmelo Anthony. Jis parašė ir pranešė, kad stebi rungtynes, pagyrė, jog esu šaunuolis, gerai žaidžiu, sakė, kad laukia manęs Niujorke. Buvo lengvas malonus šokas. Žmogus, kuris gyvenime tikrai turi daug reikalų, randa laiko man parašyti. Tai rodo, kad komandos ryšys labai geras. Netgi tokios žvaigždės, asmenybės, kaip Carmelo, gali būti visiškai paprastais žmonėmis.