Vidurio saugo pozicijoje žaidžianti 46-erių Gitana Kerpienė yra vyriausia Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė. Tačiau tai jai netrukdo gerai sutarti su komandos narėmis bei rodyti pavyzdį jaunesnėms kolegėms. Ši entuziastinga ir šmaikšti futbolininkė žaidėja, kuri kartu su nacionaline komanda ruošiasi debiutui pasaulio čempionato atrankos varžybose.
Lietuvos moterų futbolo rinktinė kovas pradės balandžio 4 d. Vilniuje. Jau rytoj 18:30 val. Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione lietuvės susitiks su Gruzija.
Gitana, esate vyriausia rinktinėje. Kiek metų jau žaidžiate futbolą? Žaisti pradėjau vėlai, 28-29 metų, kiti jau tokiu metu baigia sportuoti. Baigiau mokslus, sukūriau šeimą ir tuomet atėjau į futbolą. O jį atradau vaikystėje žaisdama kieme su berniukais (juokiasi). Gyvenau šiek tiek Šiauliuose, vėliau Tytuvėnuose, Kelmėje tuo metu buvo moterų futbolo komanda “Gintra” į kurį ir pakvietė. Treniruodavausi savarankiškai, atvykdavau tik į varžybas. Teko sezoną žaisti ir Vilniaus “Kristina” klube. Taip buvau pastebėta ir pakviesta atstovauti šalies rinktinei.
Kuo skiriasi moterų futbolas tuomet, kai pradėjote jį žaisti, ir dabar? Nepasakyčiau, kad labai skiriasi, bent jau Lietuvoje. Gal tuomet žaidėjos buvo vyresnės, ištvermingesnės ir kovingesnės – bent man taip atrodo. Bet aišku, technika gerėja, rengiamos stovyklos ir visa kita. Ir šiaip, gerai šiais laikais mergaitėms sportuoti: dabar jos gali būti pastebėtos ir į užsienio klubus išvažiuoti. Tu tik norėk, kad tave pastebėtų. Jei man būtų dabar 15-ka metų, sportuočiau dieną ir naktį!
Tai vis dėlto, kiek dar ketinate pasilikti savo mylimame sporte? Visi to klausia. Na, galbūt iki 50-ies. Jei koja nenulūš, žaisiu ir ilgiau (juokiasi), nes ištvermės lyg dar vis yra.
Ar norėtumėte vėliau dirbti futbolo trenere? Aš jau dirbu trenere, tik ne futbolo, o tinklinio. Treniruoju vaikus Kelmės rajono Elvyravos pagrindinėje mokykloje ir mergaites Kelmės sporto mokykloje. Norėčiau ir futbolą treniruoti, bet neleidžia – sako geri tinklinio rezultatai ir liepia nesimėtyt. Šiaip apie tinklinį nežinojau daug prieš ateidama, bet bendromis jėgomis pabandėme ir pasiekėme neblogų rezultatų. Savo gretose turime ir Moniką Povilaitytę, kuri su porininke Ieva Dumbauskaite 2012-ais metais tapo pasaulio jaunių čempionės paplūdimio tinklinio varžybose. Ją treniravau 8 metus.
O kaip sutariate su dabartinėmis Lietuvos rinktinės žaidėjomis? Gerai sutariame. Nesu piktybinis žmogus, gal todėl panelės mane myli, gerbia ir klauso, dar ir “mamka” vadina. Jei reikia kokios pagalbos – eina pas mane, jei reikia ką susiūti – irgi pas mane (šypsosi). Retai pykstuos, su treneriais nebent šiek tiek (juokaudama).
Ieva Staponkutė
