„Sveiki, malonu, kad prisiminėte. Mes, Rumunijoje žaidžiantys lietuviai, gimtinėje niekam neįdomūs“, – atsiliepęs į skambutį išpyškino Urzičenio „Unirea“ komandos vartininkas Giedrius Arlauskis.
Vos 21 metų telšiškis sparčiai kyla karjeros laiptais. 2008-ųjų pradžioje palikęs „Šiaulių“ komandą G. Arlauskis išvyko į paslaptingąją Rumuniją. Ten lietuviui užteko kelių mėnesių, kad taptų pagrindiniu „Unirea“ komandos vartininku.
Šį pavasarį mažo Urzičenio miestelio ekipa netikėtai triumfavo Rumunijos čempionate, o G. Arlauskis buvo išrinktas geriausiu sezono vartininku.
Praverti Lietuvos rinktinės duris mėginantis vartininkas šiuo metu rengiasi naujam karjeros iššūkiui – debiutui Čempionų lygoje. Rumunijos čempionai elitiniame turnyre debiutuos jau grupės varžybų etape.
Pokalbis su Giedriumi Arlauskiu – apie čempionišką sezoną ir gyvenimo subtilybes Rumunijoje.
Čempionai iš kaimo
– „Unirea“ triumfas Rumunijoje buvo prilygintas sensacijai?
– Net patys nesitikėjome, kad tapsime čempionais. Jei lygintume biudžetus, mūsų klubas Rumunijoje būtų tik dešimtas. Tačiau turėjome gerą ir griežtą trenerį Daną Petrescu, jis ir sulipdė puikų kolektyvą. Komanda buvo draugiška, kovinga, dirbo nuoširdžiai.
Likus šešiems turams iki pirmenybių pabaigos, buvome antri. Tada ir nutarėme eiti va bank – laimėjome svarbias dvikovas ir tapome čempionais.
– Kaip į jūsų sėkmę reagavo Rumunija?
– Sulaukėme daug priešiškumo, mūsų visi nekentė. Įsivaizduokite: kažkokio kaimo, kuriame vos 17 tūkst. gyventojų, komandėlė laimėjo auksą. Kituose miestuose į rungtynes ateidavo dvigubai daugiau žiūrovų, nei Urzičenyje yra gyventojų.
Tiesa, Čempionų lygos rungtynes žaisime Bukarešte, nes mūsų kaimo stadionas neatitinka europinių reikalavimų.
– Keista, kad čempionai yra nekenčiami.
– Mes juk irgi žmonės. Irgi norime laimėti. Bet visuomenė labai priešiškai nusiteikusi mūsų atžvilgiu. Ir žiniasklaida ignoruoja – apie mus rašo tik blogas naujienas. Bet nuo to tik geriau – ramiai galime rengtis sezonui.
„Unirea“ – vienintelis klubas Rumunijoje, kuriam nereikia dėmesio. Kitų klubų vadovai eina į televiziją, reklamuojasi. Mūsų komandos savininkas niekada nelenda į viešumą ir nesigiria. Pats jį mačiau tik du kartus per metus.
Ir linksma, ir baisu
– Kodėl Urzičenį vadinate kaimu?
– Visi „Unirea“ žaidėjai gyvena Bukarešte, į Urzičenį vykstame tik rungtyniauti. Atstumas – apie 70 kilometrų. Kaip nevadinsi kaimu, jei ten 17 tūkst. gyventojų – tik vienas prekybos centras ir viena degalinė. Kaip Kuršėnuose. Bukarešte – 4 mln. gyventojų. Vien į daugiaaukštį, kuriame gyvenu, galima sutalpinti visą Urzičenį.
– Ar Bukarešte jaučiatės jaukiai?
– Taip. Čia jau apsipratau, išmokau rumunų kalbą ir gyvenu sau patenkintas. Tiesa, dabar ten nežmoniškai karšta – apie 38 laipsnius šilumos. Numirti galima... Pastarąją savaitę treniravomės Škotijoje, ten buvo vos 15 laipsnių – vėsu ir gera, kaip Lietuvoje.
– Rumunai dar vadinami čigonais. Ar teko turėti reikalų su tikrais čigonais?
– Čigonų ten pilna. Įdomūs jie žmonės, todėl nelabai norisi su jais turėti reikalų. Važiuoju sau Bukarešte automobiliu ir matau – didmiestyje karietos ar vežimai, traukiami arklių. Juokinga, bet nors nuotaiką praskaidrina.
Kartą prekybos centre mačiau, kaip gauja čigonų tarpusavyje peiliais švaistėsi. O kitą sykį pasitaikė užsukti į degalinę, kai jie vieni į kitus šaudė. Po tokio „filmo“ parlėkiau namo ir, laiptais užskridęs iki savo buto, užsirakinau visas spynas. Pasijutau saugesnis. Bet juk ne į ekskursiją atvykau, o dirbti. Tad stengiuosi į tokius dalykus nekreipti dėmesio.
Nesidairyk pro langą
– Gatvėje žmonės jus atpažįsta?
– Kai buvau išrinktas geriausiu Rumunijos čempionato vartininku, dėmesys labai padidėjo. Žmonės pradėjo sekti kiekvieną žingsnį. Parduotuvėje stebi, ką perku, ką valgysiu ar gersiu. Yra ir naudos – pavyzdžiui, banke ar kavinėje mane aptarnauja be eilės ir greičiau nei kitus.
– Rumunijoje juntate žurnalistų dėmesį?
– Jie labai įkyrūs. Pamato futbolininką ir iš karto traukia filmavimo kamerą, lenda į akis. Po rungtynių iš karto sulaukiame gal kokių trisdešimties operatorių ir žurnalistų dėmesio. Lietuvoje tiek dėmesio pritraukia tik krepšinio rinktinė.
– Į Rumuniją iš „Šiaulių“ klubo išvykote 2008-ųjų pradžioje, būdamas vos 20 metų. Kokie prisiminimai išliko?
– Labai bijojau. Kai Šiauliuose sužinojau, kad manimi domisi užsienio klubas – apsidžiaugiau. Bet kai išgirdau, kokios šalies – nuliūdau. Pirmieji įspūdžiai Rumunijoje buvo slogūs. Pamenu, veža mane į tą Urzičenio kaimą, o pro langą matau niūrius laukus ir šiukšlių kalnus. Neiškenčiau ir sakau: „O jūs turėsite pinigų man sumokėti algą?“ „Tu geriau nesidairyk į šonus ir nebus baisu“, – atšovė palydovai.
Bet palengva pripratau. Dabar jau žinau gražių vietų, kur galiu nuvykti pailsėti.
Geriausias prietaras – darbas
– Nors esate labai jaunas, gana greitai tapote pagrindiniu „Unirea“ vartininku. Kas lėmė tokį pakilimą?
– Esu iš tų žmonių, kurie sunkiai dirba, o ne išplėtę gražias akytes laukia, kas bus. Vietą pagrindinėje sudėtyje užsitarnavau tik darbu. Kartą traumą patyrė pagrindinis vartininkas. Kai sėkmingai jį pakeičiau, treneris ėmė manimi pasitikėti.
– Naudos davė ir darbas su legendiniu Rumunijos rinktinės bei „Unirea“ vartininku Bogdanu Stelea? (Praėjusį sezoną B. Stelea dar gynė „Unirea“ vartus ir treniravo vartininkus – red.)
– Be abejonės, tai buvo neįkainojama patirtis. Aukšto lygio sportininkas, daug iš jo išmokau. Tiesa, B. Stelea buvo sunkaus charakterio, su niekuo nebendravo. Suprantama – jis yra daug pasiekęs, o aš, dvidešimtmetis snarglys, kėsinausi į jo vietą. B. Steleos vietoje ir pats taip elgčiausi.
– Akivaizdu, kad jau galėtumėte padėti ir nacionalinei rinktinei. Ar nesunku būti pastaruoju metu niekur nerungtyniaujančio Žydrūno Karčemarsko dubleriu?
– Galite skaitytojus nuraminti– vartininkų problemos rinktinėje nėra. Aišku, man norisi žaisti, bet Žydrūnui kol kas gerai sekasi. O aš savo šanso dar palauksiu. Problemų dėl to nekils.
– Vartininkai dažnai laikosi įvairių prietarų. Ar jų turite, neskaitant to, kad negalima skusti barzdos rungtynių dieną?
– Mano barzda dar tokia, kad net ir „užaugusią“ ją galiu su rankšluosčiu nutrinti (juokiasi).
Rungtynių dieną nekarpau nagų ir visada vengiu juodų katinų. Jei išvykdamas į rungtynes palieku kokį nors daiktą – niekada negrįžtu jo pasiimti. Siunčiu kitą žmogų.
O geriausias prietaras – dirbti spindinčiomis akimis ir iš visų jėgų.
– Artėjant debiutui Čempionų lygoje akys jau spindi?
– Taip, širdelė virpa jau dabar. Neįsivaizduoju, kas manęs laukia šiame turnyre. Pasisemsiu neįkainojamos patirties. Debiuto laukiu nekantraudamas. Žiūrėkite Čempionų lygą per televiziją, galbūt išvysite ir mane, atremiantį „Manchester United“ žvaigždžių smūgius (juokiasi).
Giedrius Arlauskis
Gimė 1987 m. gruodžio 1 dieną
Klubai: 2004-2005 m. Telšių „Mąstis“
2005-2008 m. „Šiauliai“
Nuo 2008 m. Urzičenio „Unirea“ (Rumunija)
Lietuvos rinktinė: 2 rungtynės (2 praleisti įvarčiai).
Vilmantas Remeika
