Nors Egidijus Balčiūnas baigė sportininko karjerą, nuo irklavimo nenutolo. Dabar jis – Lietuvos olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas
Keturių olimpinių žaidynių dalyvis Egidijus Balčiūnas, kaip tarė, taip padarė: po Londono olimpinių žaidynių, kur jis irklavo vienvietę valtį, atsisveikino su didžiuoju sportu. Sportininkas buvo atsidūręs kryžkelėje: Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo aplinkos žmonės jam siūlė perimti federacijos vairą ir beveik tuo pačiu metu Egidijus gavo pakvietimą dirbti Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC). Triskart pasaulio čempionas pasirinko LOSC.
– Egidijau, kodėl nepanorai dirbti atsakingą darbą Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijoje?
– Nuo irklavimo ir dabar nenutolau, padedu federacijai. Ir vienoje, ir kitoje veikloje dirbu baidarių ir kanojų irklavimo labui. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį, eidamas dirbti metodininku į Lietuvos olimpinį sporto centrą, iš pradžių buvau atsakingas už lengvąją atletiką ir slidinėjimą. Turėjau vilčių, kad po kažkurio laiko kuruosiu ir savo mėgstamą sporto šaką. Metodininku dirbau tris mėnesius. Susiklosčius aplinkybėms, kada Einius Petkus perėjo dirbti į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, centro direktorius gruodžio mėnesį man pasiūlė užimti Einiaus pareigos ir tapau direktoriaus pavaduotoju. Esu atsakingas už visą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių programą, visas sporto šakas. Tarp jų – ir už baidarių ir kanojų irklavimą.
– Kaip pavyko adaptuotis naujajame kolektyve?
– Kolektyvą anksčiau puikiai pažinojau. Olimpiniame sporto centre yra mūsų treniruočių salė, kurioje praleisdavau nemažai laiko. Žinojau centro žmones, todėl nebuvo sunku įsilieti į kolektyvą ir kartu su juo dirbti. Bendradarbiai žino, kad atėjau iš didžiojo sporto, todėl man stengiasi padėti, pamoko, kaip reikia padaryti, kad darbas būtų atliktas gerai.
– Tad darbas sekasi gerai?
– Kol kas sunkiai, viskas atrodo nauja. Nors, tiesa, kažkiek ir žinau – daug metų aktyviai sportuodamas be trenerio ir važinėdamas į treniruočių stovyklas, LOSC pildžiau ataskaitas, dariau sąmatas, atlikau trenerio darbą. Atrodė, kad tai nesudėtinga, tačiau dabar, kai iš arčiau matau tą virtuvę, nėra taip paprasta. To darbo niekur nesimokiau, reikia viską išmokti. Tačiau tai, ką darau, man patinka.
– Vandens takeliuose buvai įžymus, o dabar, kai irklus padėjai į šoną, irgi sieki būti pripažintas, lipi karjeros laiptais. Gal sieksi vadovauti ir Lietuvos olimpiniam sporto centrui?
– Tikrai tokio tikslo neturiu, būtų ypač sunku viską sužiūrėti. LOSC gerai vadovauja Linas Tubelis, nemanau, kad jį reikėtų keisti.
– Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi pradėjo dirbti tavo ilgametis bendražygis Romas Petrukanecas. Kaip vertini jo pirmuosius žingsnius šiame darbe?
– Jam tai irgi nauja sritis, bet to, Romas dar dirba ir treneriu. Stengiamės suburti darbingą federacijos Vykdomąjį komitetą, ko nebuvo prieš tai padaryta. Romas tikrai nepaliktas vienas dirbti visų darbų, jų imamės visi devyniese.
– Ar jau parašei disertacinį darbą ir kada jį ginsiesi?
– Mokslinė disertacija jau parašyta, laukiu komisijos ir oponentų patvirtinimo ir, manau, gegužės mėnesį Vilnius edukologijos universitete turėčiau darbą, kurio tema – „Lietuvos didelio meistriškumo baidarininkų rengimas“, gintis.
– Ar nekyla noras vėl pradėti aktyviai irkluoti?
– Žiemą Lietuvoje nebuvo kur irkluoti, o kai ateis pavasaris, sušils oras, - žiūrėsime. Tačiau tai bus jau kitas irklavimas - nerungtyniausiu su profesionaliais sportininkais, nedalyvausiu Lietuvos čempionate. Į didįjį sportą tikrai negrįšiu, nes man metų jau daug. Jau praleistas kažkuris laiko tarpas, organizmas adaptuojasi prie kito, ne sportinio gyvenimo.
– Tad gal būsi aktyvus veteranų irklavime?
– Man dabar – 37-eri, yra veteranų grupė nuo 35 metų. Tačiau joje per tarptautines varžybas negalėsiu startuoti, nes praėjusiais metais dar dalyvavau varžybose. Turi prabėgti treji metai nuo tos dienos, kai dalyvavau pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Veteranų grupėje galėsiu dalyvauti tiktai po trejų metų.
– Ar irkluotojais nežada būti tavo vaikai?
– Sūnui Džiugui – aštuoneri, jis dar nėra apsisprendęs, kokia sporto šaka užsiimti, o dukrytei Patricijai – vos dveji metukui, ji lanko darželį.
Marytė Marcinkevičiūtė
