Antrosiomis sportininkų karjeromis, atletų integracija į visuomenę ir darbo rinką po karjeros rūpinasi Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) Sportininkų palaikymo komisija. TOK programas mūsų šalyje įgyvendina Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Balandžio pradžioje Lozanoje vykusiame tarptautiniame sportininkų forume antrajai sportininkų karjerai buvo skirta itin daug dėmesio. Viso pasaulio (206) olimpinių komitetų atstovai sutarė stiprinti paramą dvigubai arba antrajai atletų karjerai – edukuojant, aprūpinant reikiama informacija, organizuojant kokybiškus mokymus.
Nuo 2016-ųjų LTOK sportininkams surengė trejus „Antrosios karjeros“ mokymus. Vienuose iš jų dalyvavo olimpinio sidabro medalio savininkas ir daugkartinis Europos čempionatų nugalėtojas M. Griškonis. Vienas iš nedaugelio elitinių Lietuvos sportininkų, turinčių nuosavą verslą. Kai išlipa iš valties, M. Griškonis rūpinasi UAB „Mingas“ reikalais. Logistikos įmonės savininkas ir direktorius verslauja jau 10 metų, jo įmonėje dirba 35 žmonės. Apie antrosios karjeros svarbą, iššūkius versle, būtinąsias kompetencijas ir prioritetus M.Griškonis papasakojo svetainei LTOK.LT.
Mindaugai, kokie sporte įgyti įgūdžiai labiausiai padeda Jūsų antrajai karjerai?
Sportas užgrūdina, ugdo nugalėtojo mentalitetą, daro žmogumi, negalinčiu sau leisti pralaimėti. Versle, kaip ir sporte, išlieka tik geriausi. Įmonių Lietuvoje yra daug, bet vienos plečiasi ir auga, o kitos bankrutuoja. Sportas išmokė stengtis ir norėti labiau, nei tai daro kiti. Sporte privalai būti kažkuo geresnis nei visi likę. Jei nėra talento, reikia įdėti daugiau darbo. Galiausiai, sportas leido suprasti, kad galimybių ribos – labai plačios, todėl reikia išmokti iš savęs reikalauti, pakentėti ir tik tada ateis rezultatas. Lygiai taip pat ir versle.
Ar irkluotojo ir verslininko karjerų derinimas neišmuša iš vėžių? Kaip pavyksta suderinti sportą ir antrąją karjerą?
Kiekvienam sportininkui labai naudinga turėti kitą veiklą. Susikoncentruoti tik ties vienu dalyku yra pavojinga, tai siaurina pasaulėžiūrą. Nebūtinai ta antroji veikla turi būti darbas, užtenka ir hobio. Kitos veiklos turėjimas keičia požiūrį, įneša tikrojo gyvenimo, realybės skonio. Varžybų starte sėdėdamas valtyje tikrai negalvoju apie ant sienos užstrigusį krovinį ar panašiai. Per daug metų surinkau patikimą komandą, kuri, esant reikalui, dirba ir be direktoriaus įsikišimo. Dirbu po treniruočių, skambinu, bendrauju, tačiau valtyje apie nieką kitą negalvoju, tik apie tikslą joje. Sporte kitaip nieko nepasieksi.
Savo verslą pradėjote prieš 10 metų. Ar pavyktų kažką panašaus nuo nulio sukurti dabar?
Būtų sunku. Verslas labai išsikreipė, padidėjo konkurencija ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Kurdamas įmonę viską dariau pats: pirkau techniką, ieškojau darbuotojų. Dabar tai padaryti būtų gerokai sudėtingiau, pasaulis gerokai toliau pažengęs.
Kokias galimybes atvėrė nuosavas verslas?
Padėjo suprasti, kad treneriu nenoriu būti (juokiasi). Per daug gyvenime sėdėta valtyje, per daug keliauta į stovyklas, kad tą norėčiau tęsti ir baigęs karjerą. Verslas suteikia vidinę ramybę, nes žinau, ką veiksiu po paskutinio profesionalaus finišo.
Kokių kompetencijų reikia šiuolaikiniame versle?
Bendravimas su žmonėmis yra pati didžiausia vertybė. Verslas būna įvairus, bet jei yra kolektyvas, jame reikalinga mokėti bendrauti, motyvuoti, komunikuoti. Kaip ir sporte, taip ir versle, svarbiausia yra komanda. Mano srities versle bendravimas turi ypač didelę svarbą.
Dalyvavote LTOK vykdomuose „Antrosios karjeros“ mokymuose sportininkams. Kuo jie naudingi profesionaliems atletams?
Visiems sportininkams bet kokie mokymai apie antrą karjerą yra naudingi. Galvoti apie antrąją veiklą, kuri gali padėti užtikrinti finansiškai patogią ateitį, reikia pradėti nuo karjeros pradžios.
Ką rekomenduotumėte jauniems sportininkams? Kada reikia pradėti rūpintis kita karjera?
Niekada nėra nei per vėlu, nei per anksti susirasti kitą veiklą. Kuo jaunesnis pradėsi tai daryti, tuo daugiau išbandysi, patirsi kas patinka ir kas tinka. Aš pats verslauti pradėjau ketverių metų, gatvėse pardavinėdavau laikraščius. Tad jei galima kažką daryti, geriau pabandyti, nei vėliau gailėtis, kad nepradėjai arba tai pradėjai per vėlai.
