Su komanda jau mėnesį treniruojasi perspektyvus 20-metis puolėjas iš Ukrainos Aleksandras Kablashas. Futbolininkas, kuris savo karjerą pradėjo Odesos „Chernomorets“ komandoje, persikėlė į Lietuvą, pasirašydamas dviejų metų kontraktą su šalies čempionais.
Didelis savo tautiečio Andrejaus Ševčenko gerbėjas, kuris dar tik pradeda susipažinti su Lietuva ir lietuvišku futbolu, sutiko pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais.
– Aleksandrai, papasakok, kaip pasirinkai futbolą?
– Futbolą žaisti pradėjau visiškai atsitiktinai. Būdamas aštuonerių su draugu nuėjome pažiūrėti, kaip vyresni vaikai žaidžia futbolą. Ir tuo metu treneris Zubkovas, kuris vėliau ir tapo mano pirmuoju treneriu, kaip tik rinko Odesos vaikų komandą. Ir visiško atsitiktinumo dėka jis mus pastebėjo, priėjo ir pakvietė ateiti žaisti futbolo. Aš iš karto sutikau ir nuo to momento iki dabar aš vis dar žaidžiu futbolą.
– Jau mėnesį esi Lietuvoje. Kokį įspūdį palieka Lietuva, Panevėžys?
– Esu jau mėnesį Lietuvoje, tačiau nespėjau čia daug ką pamatyti. Buvau tik Vilniuje ir, žinoma, Panevėžyje. Panevėžys man patinka, tai – tylus, ramus miestas, o Vilnius, tiesą sakant, paliko didesnį įspūdį. Vilnius – juk sostinė, daug didesnis miestas, kuriame verda intensyvus gyvenimas. Vilnius man primena mano gimtąją Odesą, kurioje aš daug metų žaidžiau ir gyvenau. Panevėžyje ramiau, tačiau man čia patinka, o be to, čia atvažiavau žaisti futbolo, o kur jį žaisti man nėra svarbu.
– Kaip atsidūrei Lietuvoje, „Ekrano“ komandoje?
– Man paskambino mano agentas ir pasakė, kad Lietuvoje, Panevėžyje, yra gera komanda „Ekranas“, kurie yra Lietuvos čempionai ir pasiūlė pabandyti nuvažiuot į peržiūrą. Aš iš karto sutikau, atvažiavau čia, sudalyvavau peržiūroje ir man pasiūlė čia pasilikti. Aš, be abejo, sutikau.
– Kokį įspūdį tau palieka „Ekranas“? Ar jau apsipratai su komanda?
– „Ekranas“ man palieka tik labai teigiamą įspūdį, nes tai labai gera komanda, puikūs treneriai, vyrauja draugiška ir linksma atmosfera. Čia puikios sąlygos žaisti, tobulėti. Su komanda susidraugavau gana greitai, dauguma jų šneka rusiškai, todėl nekyla jokių problemų bendraujant. Labiausiai susidraugavau su Ervinu (red. past. Ervinu Kvitkausku), kuris man aprodė miestą, kuriam pirmajam skambinu, jei turiu kokių klausimų arba ko nesuprantu. Tačiau visi kiti taip pat geranoriškai padeda.
– Iš pradžių žaidęs antrojoje komandoje, rugpjūčio pradžioje jau debiutavai A lygoje. Kaip įvertintum Lietuvos pirmenybes ir paties savo žaidimą?
– A lygą vertinčiau kaip aukšto lygio čempionatą: čia žaidžia geri žaidėjai, geros komandos, todėl čia reikia stengtis, kovoti. Treneris man suteikė šansą pažaisti aukštesniame lygmenyje ir nors laiko aikštėje praleidau nedaug, tik 20 minučių, tačiau stengiausi parodyti viską, ką galiu. Aišku, norėjosi pasirodyti geriau, įmušti debiutinį įvartį, tačiau nepavyko, bet viską palieku ateičiai (šypsosi).
– Konkurencija tarp puolėjų komandoje yra nemaža, ar tikiesi įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje?
– Taip, komandoje iš tikrųjų yra didelė konkurencija, „Ekranas“ turi puikių puolėjų, o aš jaunas vaikis, kuriam dar viskas prieš akis, kuriam dar reikia įrodyt savo vertę. Tačiau, žinoma, stengiuosi konkuruoti, parodyti ką galiu, bandysiu įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje.
– Kokių skirtumų ir panašumų įžvelgi tarp Lietuvos ir Ukrainos futbolo?
– Tiesą sakant, futbolas Lietuvoje ir Ukrainoje praktiškai beveik nieko nesiskiria. Ukrainoje yra 3–4 aukšto europinio lygio komandos – Donecko „Šachtar“, Kijevo „Dinamo“. O visos kitos likusios – panašaus pajėgumo kaip ir A lygoje, tad nematau didesnių skirtumų tarp jų.
– Kaip įvertintum atmosferą Lietuvos stadionuose, žiūrovus?
– Atmosfera stadionuose man patiko, jaučiasi, kad žmonės čia myli futbolą. Kai stebėjau Čempionų lygos rungtynes, kada „Ekranas“ žaidė su HJK „Helsinki“, jaučiau, kad žiūrovai labai nuoširdžiai palaiko komandą. Nors Panevėžys yra mažas miestas, tačiau stadione galima pamatyti daug gerbėjų, kurie labai serga už savo komandą. Tai sukuria puikią atmosferą.
– Į ką iš žaidėjų lygiuojasi? Gal tavo tautietis A. Ševčenka yra tavo idealas?
– Nuo pat pradžių, kai tik pradėjau žaisti futbolą, be abejonės, A. Ševčenka buvo mano idealas. Odesa, kur aš gyvenau, yra netoli nuo Kijevo, kur jis žaidė, todėl aš važiuodavau stebėti kaip jis žaidžia, kaip kiekvienais metais kyla karjeros laiptais. Jis labai man patinka, todėl, žinoma, noriu žaisti taip, kaip jis, susilaukti tokios pačios sėkmės. Andrejus yra puikus futbolininkas, todėl nusipelno sėkmės, pripažinimo, ir, žinoma, aš siekiu tapti panašiu į jį.
– Kokius asmeninius tikslus keli šiam sezonui?
– Pirmiausia, mano didžiausias noras yra įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje, žaisti stabiliai, įgyti trenerio pasitikėjimą. Noriu tiesiog daug žaisti, mušti kiek galima daugiau įvarčių ir padėt komandai laimėti.
– Kokie planai ateičiai? Ko norėtum pasiekti futbole?
– Noriu žaisti aukšto lygio futbolą, rungtyniauti kokiame nors Europos klube, iškovoti titulų. Labai trokštu pažaisti Čempionų lygoje, žinoma, laimėti Čempionų lygos taurę, sudalyvauti Pasaulio čempionate su Ukrainos rinktine. Taip, tai didelės svajonės, tačiau aš dėl jų stengsiuos, ir tikiu, kad man viskas pasiseks.
