Tai jau trečiasis klubas, su kuriuo Šaras žais finaliniame ketverte būdamas treneriu. Kartu jam tai penktasis finalo ketvertas. Galbūt šis kartas pagaliau bus pergalingas?
Stambulo ekipa finalo ketverto pusfinalyje penktadienio vakarą susitiks su Mariaus Grigonio atstovaujama Atėnų „Panathinaikos“.
Eurolygos finalo ketvertą kviečiame stebėti per naujos kartos Go3 televiziją.
Prieš kelionę į Berlyną Š. Jasikevičius davė interviu Turkijos „beIN SPORTS“ kanalui.
Visų pirma, tai kaip jaučiatės vykdamas į Berlyną?
Jaučiuosi gerai. Aišku, kai kuriuos kelionės rūpesčius palieku spręsti žmonai ir kitiems artimiems žmonėms. Mano žmona ekspertė šiuo klausimu (juokiasi, – aut. past.).
O aš pats norėjau atsiriboti, susitelkti darbui ir pailsėti, šiek tiek nuo visko atsijungti, o galiausiai pirmadienį pradėjome pasiruošimą pusfinaliui su „Panathinaikos“. Tačiau didžiausią dėmesį kreipiame į save.
Perėmėte „Fenerbahče“ klubo vairą jau sezono viduryje. Tikėjotės, kad sezono pabaigoje žaisite finalo ketverte?
Jokiu būdu. Tikrai nesitikėjau važiuoti į Berlyną. Šiemet apskritai galvojau pakeliauti su šeima, pamatyti dar daugiau pasaulio, padėti žmonai šunį vedžioti. Keistai skamba, bet man tai patiko. Bet tada gavau skambutį iš klubo ir viskas pasikeitė.
Planai keliauti po pasaulį pasikeitė, nors jau buvo nusipirkęs bilietus. Turbūt reikėtų paprašyti „Fenerbahče“, jog šie man tai kompensuotų. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Esate pats žaidęs „Fenerbahče“ klube ir laimėjote du titulus. Kaip jautėtės, kai sulaukėte skambučio iš klubo vadovų?
Tokiose situacijose, kai susitarimas vyksta sezono viduryje, viskas nutinka labai greitai. Buvo labai netikėta, tad turi priimti greitus sprendimu. Turiu praeitį „Fenerbahče“ klube, bet trumpą, nes žaidžiau čia tik šešis mėnesius. Daug apie viską negalvoji, tiesiog susitelki žingsnis po žingsnio. Sprendi problemas, kurios yra arčiausiai tavęs.
Kiek „Fenerbahče“ pasikeitė nuo tada, kai čia žaidėte?
Nuo tada klubas žengė didžiulius žingsnius į priekį. Dabar tai yra Europos krepšinio elitas. Kiekvieno sezono siekis yra žaisti Eurolygos finalo ketverte.
Kai buvau čia kaip žaidėjas, klubas dar tik buvo pradėjęs augti sparčiau. Aišku, sirgaliai nepasikeitė, jie visada čia ir myli krepšinį. Jie visi užpildo areną. Matau, kad buvo žengta daug žingsnių į priekį ir „Fenerbahče“ dabar daug didesnis klubas ir daugiau dėmesio skiria krepšiniui.
Ar sunku perimti komandos vairą viduryje sezono?
Labai sunku. Tuo pačiu metu stengiesi nesusikurti nepamatuotų lūkesčių. Galbūt po vieną mažą detalę kasdien. Toks buvo mūsų tikslas.
Kaip jau sakiau, perėmiau komandą iš labai gero trenerio, kurioje daug patyrusių žaidėjų. Mačiau daug mano stiliaus trenerių. Jie bandė daug puolimo ir gynybos sistemų.
Komandoje yra nemažai žaidėjų, su kuriais dirbote jau ir anksčiau.
Taip, su kai kuriais iš jų esu dirbęs anksčiau. Jie buvo didelis dalis, dėl ko aš ėmiausi šio darbo. Jie žinojo mano filosofiją, o aš juos. Dažniausiai, kai atvyksti į naują komandą, neturi prabangos gerai pažinoti tris žaidėjus, kurie ir vėl bus tavo sudėtyje. Man tai buvo didelis pliusas.
Kita vertus, N.Calathesas išvyko iš „Barcelonos“, nes, kaip sakė pats, norėjo žaisti laisvesnį krepšinį. Koks buvo jūsų pirmasis pokalbis jums atvykus į Stambulą? Akivaizdu, kad tai suveikė, nes jis žaidžia gerai.
Nereikėjo jokio pokalbio. Manau, kad žaidėjai ir treneriai yra panašūs. Treneriai visada nori žaidėjų iš kitų komandų, žaidėjai – taip pat kažko kito, ko galbūt šiuo metu neturi. Galbūt jis norėjo žaisti su daugiau laisvės.
Jis pasakė tai viešai, bet turi judėti pirmyn nepriimdamas to per daug jautriai. O dabar jis vėl pritapo prie sistemos. Juk žolė visada žalesnė kitur. Žaidėjai greitai prisitaikė žaisti drausmingesnį krepšinį, tokį, kokio noriu aš. Mes, treneriai, taip pat keičiamės.
Aš ir keičiuosi kaip treneris, o jis, turbūt, kaip žaidėjas. Tikrai tarp mūsų nereikėjo jokio papildomo pokalbio.
Kitas jūsų buvęs auklėtinis N.Hayesas-Davisas pagerino Eurolygos rekordą, kai per rungtynes pelnė 50 taškų. Jeigu kas nors būtų paklausęs prieš sezoną, kuris žaidėjas galėtų tai padaryti, Nigelo greičiausiai niekas nepaminėtų net tarp 20-ies kandidatų.
Manau, kad su kiekviena diena jis tampa vis svarbesniu žaidėju. Galbūt jis labiau matomas kaip trigubo dublio krepšininkas, nes yra labai universalus, o ne tas tikras taškų rinkėjas, kuris pelnys tiek taškų.
Tas 50 taškų vakaras buvo beprotiškas. Mače paskui jau viską darėme, kad jis tą rekordą pagerintų. Džiaugiuosi, kad jam tai ir pavyko padaryti.
Ar dabar lengviau pelnyti 30, 40, 50 taškų, palyginus su laikais, kai pats žaidėte?
Ne, tik ne žaidžiant Europoje. Čia kasmet darosi sunkiau. Aišku, stengiamės žaisti greičiau, įvairesniais stiliais ir t.t., bet čia reikia kovoti dėl kiekvieno centimetro. Krepšinis šioje lygoje nepasikeis. Viskas yra sunku ir varžovai tą bando dar labiau apsunkinti.
Kaip treneris, esate linkęs į detales, tačiau ši „Fenerbahče“ komanda rengia labai daug atakų, bėga, dažnai renka daugiau nei 100 taškų. Pagerinote klubo puolimo rekordą, metate daug tritaškių. Kaip šie dalykai susiderina?
Mano treniruotės ir užduotys „Barcelona“ ir „Žalgirio“ komandose būdavo tokios pačios. Visada daug dirbdavome ties greitomis atakomis, stengdavomės greitai užpulti. Kartais Barselonoje bėgdavome greitai, bet dėl tam tikrų priežasčių – ne visada.
Daug kas juk priklauso nuo žaidėjų. Ar jie pasiruošę bėgti pirmyn ir atgal, ar gali tai padaryti fiziškai. Tai pati svarbiausia dalis, nes žaidėjai turi įgyvendinti tavo idėjas aikštėje.
„Žalgiryje“ turėjote metiką Artūrą Milaknį, kuriam kurdavote daug derinių puolime. „Barcelonos“ gretose buvo Alexas Abrinesas. Tačiau „Fenerbahče“ gretose tokio išreikšto snaiperio neturite ir čia tenka taikyti kitokią sistemą.
Žaidėjai skiriasi, tad ir sistema kita. Visada turi prisitaikyti prie žaidėjų, kuriuos turi, nes jie svarbiausi. Daugiau žaidžiame vienas prieš vieną su Tyleriu Dorsey, Scottie Wilbekinu ir Marko Guduričiumi. Turi prisitaikyti, kokius žaidėjus sudėtyje turi.
Galiausiai toks mūsų, kaip trenerio, darbas, Žinoma, yra ir žaidimo filosofija, kai krepšininkai turi taikytis prie jos. Aš nesiskiriu nuo kitų trenerių. Ginkis, kaip gali geriausiai, rink tiek taškų, kiek gali ir žais komandinį krepšinį.
Aišku, yra tam tikri įpročiai, dėl kurių kiekvieną treniruotę kovojame, kad jie susiformuotų.
Maniau, kad finaliniame ketverte galbūt žaisite kitą sezoną, kai po vasaros pats bursite tokią sudėti, kokia jums tinka geriausiai. Bet keverte esate jau dabar. Ar ne per aukštai užkėlėte kartelę?
Nereikia nuo to slėptis. Patekome į finalo ketvertą pirmu bandymu, bet visi supranta, kad „Fenerbahče“ lūkesčiai yra dideli. Aišku, tai nereiškia, kad patekti pavyks kasmet. Tokia ta tiesa. Manau, kad man pasisekė, jog galiu dirbti klube, kuris sau kelia tokius aukštus tikslus.
Ar užsikėlėme juos per aukštus? Tai nelabai svarbu, nes kartelė yra tokia, kokią užkeliame kiekvienas sau kasdien. Reikia dirbti kiekvieną dieną ir būti profesionalais. O jei ir nepasiseks, bent jau būsime padarę viską, ką galėjome.
Laimėti yra viena, bet įdiegti žaidimo filosofiją – visai kas kita. Kokį krepšinį žaistų jūsų svajonių komanda?
Kiekvieno trenerio svajonė yra gerai gintis ir leisti varžovams pelnyti tik 30-40 taškų. Svajojame apie tai prieš miegą (juokiasi, – aut. past.).
Spausti varžovus, perimti kamuolius ir pabaigoje pelnyti 100 taškų. Tačiau taip nebus. Varžovai yra taip pat labai geri, o ypač Europos krepšinyje, kur visų jėgos labai apylygės. Čia kiekviena detalė yra labai svarbi. Bloga pražanga ar sprendimas nulemia mačo baigtį. Svajonės yra, bet dauguma jų, matyt, tuščios.
Užsiminėte apie gynybą. Ankstesnės jūsų komandos, pasiekusios finalo ketvertą, išsiskirdavo gera gynyba keičiantis ginamaisiais. Bet čia taip žaisti nėra lengva.
Taip, situacijos gerokai skiriasi, tačiau vis vien mes galime keistis ginamaisiais su K. Papagianniu, J. Motley ir N. Hayesu-Daviesu penktoje pozicijoje. Viskas yra čia, turime tik tinkamai reaguoti į situacijas.
Turime sistemą, su kuria galime gintis įvairiais būdais. Turi identifikuoti komandos problemas ir imtis atitinkamų sprendimų.
Serijoje su „Monaco“ žaidėe mažu penketu, kas vėliau labai pasiteisino.
Prieš tai buvome tai išbandę Turkijos čempionate ir kituose kai kuriuose mačuose. Neturėjome J. Motley, o ir kiti žaidėjai nežaidė gerai, todėl turėjau tai pabandyti. Nebuvome tam visiškai pasiruošę, bet turėjome galimybę būtent tada tą išbandyti.
Kalbant apie ketvirtfinalio seriją su „Monaco“. Treneri, ji buvo beprotiška.
Ta buvo beprotiška. Niekas apie tai nekalba, bet visų rungtynių likimas sprendėsi per paskutinę ataką. Išskyrus trečią mačą, kuri laimėjome 7 ar 8 taškais. O dar dvejos rungtynės baigėsi pratęsimais. Aišku, kažkiek lydėjo ir sėkmė. Bet ir mes, ir jie turėjome šansų kitais momentais perimti serijos kontrolę. Mums nepasisekė ketvirtajame mače, bet galiausiai laimėjome.
Ką galvojote, kai N.Calathesas metė tuos tritaškius?
Nieko. Norėjau, kad komanda susikurtų gerą metimą. Jis gerai susistatė kojas, beje, jo tritaškių procentai yra pakankamai aukšti. Tai buvo epizodas, kai abiems komandoms sunkiai sekėsi susikurti gerus metimus. Esu sakęs, kad tuo metu metimas galėjo ir neįkristi. Sakau atvirai, nes visko galėjo nutikti.
Kaip treneris, į finalo ketvertą atvedėte tris skirtingas komandas. Kuo jos visos panašios?
Sunku pasakyti, nes žaidėjai visada skiriasi. Kaune buvome labai priblokšti vien patekimo į atkrintamąsias. Žinojome, kad Pirėjo „Olympiakos“ situacija tuo metu nebuvo gera, o mūsų, kaip tik atvirkščiai.
Barselonoje panašiai, kaip ir čia, nes visi tikisi būti finalo ketverte. Galų gale be žaidėjų pasiaukojimo nieko neįvyksta. Be to sunku tai pasiekti.
Pusfinalyje žaisite prieš Atėnų „Panathinaikos“. Tai klubas, kuriame esate legenda. Ko tikitės iš šių rungtynių?
Tai yra Eurolygos finalo ketvertas. Bus sunku ir čia nėra jokios paslapties. Mūsų laukia tipinė Ergino Atamano komanda, kurioje visus sprendimus priima gynėjai, žaisdami du prieš du.
Aišku, negalime pamiršti ir kitų jų krepšininkų. Manau, kad mūsų ir jų jėgos yra lygios. O tada prasideda nesibaigiančios kalbos apie detales ir įvairias smulkmenas. Tai finalo ketvertas, jame ir turi būti sunku.
O kalbant apie atmosferą?
Nežinau, kokia ji bus. Žaidžiau finalo ketverte 2009-aisiais, kuriame dalyvavo dvi graikų komandos. Dabar prisidėjo ir „Fenerbahče“, tad manau, kad kad bus beprotiška. Tačiau negalime per daug apie tai galvoti, nes mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į įvykius aikštėje.
Užsiminėte apie 2009-uosius. Tada žaidėte drauge su Dimitriu Diamantidžiu, Vassiliu Spanouliu, Drew Nicholasu. Kaip manote, kodėl tokio stiliaus gynėjų nebėra šiuolaikiniame krepšinyje?
Tiesą sakant, yra, bet dalis jų žaidžia NBA. Europoje šiais laikais labai sunku išlaikyti tokius žaidėjus, nes finansiniai skirtumai tarp NBA ir Europos tik didėja. Todėl nėra lengva. Tie laikai visada bus prisimenami kaip šlovės metai.
Pats esate jauno krepšininko tėtis. Kodėl nematome daug naujų jaunų veidų krepšinyje?
Manau, kad pamatysime. Tiesiog dalis jų atsiduria NBA.
Bet ne tokių senosios mokyklos atstovų kaip N.Calathesas.
Na taip, manau, kad tokio klasikinio įžaidėjo krepšininko idėja pamažu kinta. Dabar įžaidėjai daugiau nori žaisti su kamuoliu ir patys pelnyti daug taškų.
Prieš 50 metų, klasikiniame krepšinyje, įžaidėjai atsivarydavo kamuolį ir sustatydavo kitus žaidėjus į pozicijas puolime. Dabar gi jie greitame puolime ir patys meta ir iš toli. Gintis dėl to daug sunkiau.
Kokia jūsų nuomonė dėl naujai įvedamos taisyklės Turkijoje nuo kito sezono, kai legionierių galės būti 7, bet aikštėje visada turės būti bent vienas turkas.
Tokios taisyklės ir apribojimai jau buvo išbandyti Rusijoje, Izraelyje ir toje pačioje Turkijoje. Tikslas buvo padėti nacionalinei komandai, bet nutikdavo priešingai. Niekada itin nepadėjo niekam. Dabar reikės prisitaikyti taktiškai, tačiau, kalbant plačiaja prasme, jokioje šalyje šie pakeitimai nepasiteisino.
Kaip manote, kodėl nepasiteisindavo?
Manau, kad tokios taisyklės neskatina vietinių kovoti dėl savo vietos komandoje, nes jie žino, kad turi garantuotą vietą. Tad tai nėra teisingas kelias.
Nekalbu apie krepšinį, tas pats galioja ir gyvenime. Juk tik turėdamas išsikovoti savo vietą pasaulyje, tu gali tapti geriausiu.
Kai atvykote į komandą, įtraukėte į rotaciją 22-ejų Emre Eksioglu. Vėliau debiuto sulaukė ir 15-metis Omeras Ege Ziyaettinas. Koks jūsų požiūris į vietinius žaidėjus?
Turime juos gerbti. „Fenerbahče“ turi jaunimo sistemą ir šių jaunuolių svajonė yra žaisti pagrindinėje komandoje. Tad mes turime duoti jiems šansą.
Manau, kad vietiniai krepšininkai yra labai svarbūs bet kuriame klube ar šalyje. Iš kitos pusės, reikia įvertinti ir komandai keliamus tikslus, nes „Fenerbahče“ yra labai aukšto lygio komanda. Tad tiesiog turi būti ir pakankamai geras, kad galėtum žaisti tokiame lygyje.
Ir pabaigai. Ar turite žinutę sirgaliams?
Aš tiesiog esu labai dėkingas jiems už palaikymą. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Būti „Fenerbahče“ sirgaliumi dabar labai lengva, bet tikrasis palaikymas pasirodo sunkiose situacijose. O sunkūs laikai anksčiau ar vėliau ateis. Tad turėsime išlikti drauge visada. Kalbant apie Berlyną, tikiuosi ten pamatyti labai daug geltonos spalvos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
