20 metų – tiek laiko praėjo nuo Barselonos olimpinių žaidynių, kurios lietuviams buvo išskirtinės. Pirmą kartą mūsų šalies krepšininkai galėjo atstovauti savo tėvynę. Iškovota bronza, kuri Lietuvai buvo tarytum auksas. Ir daugiau nei po 50 metų pajausta laisvė – Lietuva vėl žemėlapyje.
Legendinio krepšininko Šarūno Marčiulionio iniciatyva, po lygiai dviejų dešimtmečių bronzinė rinktinė vėl susitiko: „Nuo to laiko mes, rinktinės krepšininkai, nebuvome susitikę. Todėl ši šventė – mums labai didelė. Gal tai mūsų aplaidumas, gal nebuvo kam suorganizuoti tokio renginio. Laukėm laukėm iki rugsėjo galo, kol mus kažkas pasveikins, bet taip ir nesulaukėme. Tad iniciatyvos ėmėmės patys.“
Į renginį vėlavęs Rimas Kurtinaitis vos tik atvykęs pakliuvo į žurnalistų būrį. Puikiai nusiteikęs vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų pirmasis ir uždavė klausimą: „Ar dar spėsiu išgerti vyno?“ Renginio iniciatorius Š. Marčiulionis su vienu iš kolegų juokavo, kad nepradės renginio, kol neatvyko „mūsų“ žalgirietis, o Arvydas Sabonis greitai surado pateisinimą: „Chimkuose dideli kamščiai.“
„Gražu prisiminti tas akimirkas. Malonu, kad visi susitikome. Mūsų rinktinė buvo kaip kumštis ir šiandien čia esame visi – ir krepšininkai, ir mūsų treneris.“, – sakė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas A. Sabonis.
Nepaprasta komanda
Š. Marčiulionis paklaustas, kodėl tik po 20 metų tenka susitikti, buvęs krepšininkas atsakė: „Mes tikrai nebuvome atitolę vienas nuo kito, bet tas bendravimas buvo tik per atstumą. Tai nėra blogai, bet tikrai ne kas dvidešimt metų turėtume susibėgti į vieną krūvą.“
Prisiminimais itin noriai dalijosi dabartinis Maskvos srities „Chimki“ komandos vyriausiasis treneris R. Kurtinaitis: „Nepriklausoma Lietuva ir mes tapome treti. Buvo labai gera komanda. Buvome kaip vienas ir žinojome, ko siekiame. Norėjome parodyti, ką mokame. Aišku, tuo metu sąlygos buvo kitokios, kad sukurti tokią draugišką komandą. Gal dėl to, kad ilgą laiką žaidėme visi kartu? Šarūnas ir Artūras žaidė kitur, o dauguma – Kaune. Dabar yra truputį kitaip, nes žaidėjai yra išsibarstę po pasaulį. Susirenka mėnesiui ar dviem ir išsiskirsto. Tada buvome „sulipdyti“, nes sąlygos buvo tokios. Nors nuo 1990 metų pradėjome žaisti užsienyje, bet prieš tai praleistas dešimtmetis kartu davė rezultatų.“
Dalyvaudamas šventiniame 1992-ųjų krepšinio kartos susitikime, legendinis treneris Vladas Garastas su pasididžiavimu prisiminė šlovingus Lietuvos krepšinio metus. Atrankos turnyrui bronzinė komanda ruošėsi mažoje Druskininkų salėje, kurios grindys buvo išklerusios. O žaidėjai kartu su ligoniais gyveno sanatorijoje: „Olimpinėse žaidynėse visa komanda, 16 žmonių, gyvenome trijuose kambariuose, kur tik vienas dušas ir vienas tualetas. Lauke temperatūra siekė 40 laipsnių, bet jokių kondicionierių nebuvo. Mūsų namelis stovėjo prie kažkokios autotransporto įmonės ir kiekvieną rytą 6 valandą prasidėdavo nepakeliamas triukšmas. Taip vokiečiai koncentracijos stovyklose kankino žmones“, – neslėpė V. Garastas.
Dabartinė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šiais metais buvo lyginama su 1992 metų bronzine. Patekti į olimpines žaidynes Londone, lietuviams teko įveikti atrankos barjerą. 1992 metais lietuviams taip pat teko kovoti už vietą olimpinėse žaidynėse.
„Mes nežinojome savo galingumo, nuvažiavome į „Akropolio“ turnyrą ir prieš prancūzus laimėjome 40 taškų skirtumu. Žaidėme iš visų jėgų, mes niekada nebuvome kartu. Keli žaidė už Sovietų Sąjungos rinktinę, kiti – už kitas respublikas. Tada laimėjome dar prieš italus ir galvojome: „O, velnias, neblogai mes visai čia žaidžiame.“ Pamatėme, kad galime dominuoti pasaulyje. Niekada nedalyvavome tokio rango varžybose. Noras, pastangos, meistriškumas viską lėmė.“ , – sakė R. Kurtinaitis.
Tuometis rinktinės treneris V. Garastas neslėpė, kad: „tos rinktinės nariai buvo visa širdimi atsidavę Lietuvai. Jie buvo tikri lietuviai. Toje komandoje buvo labai daug žvaigždžių. O dabar yra labai daug žvaigždžių, bet kaip aš sakau „iki Lazdijų“, o už Lazdijų niekas jų nebežino. Teisybę sakau? O štai tuos žmones žinojo visi, žinojo visas pasaulis. Turėti dabar tokią rinktinę būtų svajonė. Viskas būtų kitaip...“
R. Kurtinaitis prisipažino, kad vienas iš įsimintiniausių įvykių – įteiktas lietuviškas pasas: „Atsiminimų yra labai daug. Tada mums lietuviškus pasus įteikė Vytautas Landsbergis Seime. Viskas buvo labai šventiška, pakyli nuotaika. Žmonės tada buvo labai tolerantiški. Labai džiaugiuosi, kad tą laisvės kelią mums buvo lemta pradėti.“
Renginyje dalyvavo visi 12 bronzinės rinktinės krepšininkai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Artūras Karnišovas, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Gintaras Krapikas, Darius Dimavičius, Arūnas Visockas bei treneris Vladas Garastas.
Akimirkos užfiksuotos iš filmo „Kita svajonių komanda“ premjeros, kuris pasakoja apie 1992-ųjų metų Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalininkus.
