A. Galkauskas: užsienyje turi rodyti geresnius rezultatus negu vietiniai

Ieva Liubštyė Dviejų metrų penkių centimetrų ūgio krepšininkas Aivaras Galkauskas šią vasarą vasaroja gimtajame mieste – Šiauliuose, kur pradėjo savo kaip profesionalaus krepšininko karjerą „Abro“ krepšinio komandoje. Krepšininko karjerą Aivaras tęsė Vokietijos krepšinio klube, bet ją privertė nutraukti namų ilgesys ir meilė gimtajai šaliai, kurioje jis tikisi taip pat sėkmingai, kaip ir užsienyje, įsilieti į krepšinio pasaulį.

- Kada pradėjai krepšininko karjerą?

- Palyginti su bendraamžiais, pradėjau labai vėlai - kai man buvo 16 metų. Pirmiausia žaidžiau mokyklos komandoje, po metų bendraklasis mane nuvedė į sporto mokyklą „Saulė“. Ten labai patiko ir išėjo taip, kad krepšinis mane tiesiog užvaldė.

Taigi iš pradžių dvejus metus žaidžiau šioje sporto mokykloje, kai ją baigiau, mane pastebėjo agentai ir pradėjo siųsti į tarptautines stovyklas. Tada pasirašiau savo pirmąją profesionalią sutartį ir pradėjau žaisti kaip profesionalas „Abro“ regioninėje krepšinio komandoje.

Paskui patekau į pagrindinę „Abro“ komandą. Deja, per mėnesį laiko trukusį fizinį pasiruošimą susilaužiau koją ir praktiškai visus metus man neteko išeiti į krepšinio aikštelę.

REKLAMA

Po traumos, kad atsigaučiau ir vėl pajusčiau tą krepšinio dvasią, grįžau į regioninę lygą. Ten pasidariau statistiką - gana sėkmingą pradžią ir tada vėl mane pastebėjo rimtesnis klubas. Buvau pakviestas žaisti į Pakruojį, ten žaidžiau metus, vėl pasidariau statistiką ir 2011 metais atsidūriau

Vokietijoje. Kodėl Vokietijoje? Nes norėjau pamėginti pagyventi užsienyje.

- Kaip klostėsi karjera Vokietijoje?

- Iš pat pradžių buvo labai nejauku ir truputį baisu. Juk tai naujas miestas, nauja komanda, nauji žmonės, lietuvių aplinkui nebuvo 200 kilometrų spinduliu. Pati pradžia buvo tikrai labai nedrąsi ir bauginanti. Tačiau praėjus maždaug dviem savaitėms apsipratau, susiradau naujų draugų, pažįstamų, įsiliejau į krepšinio komandą.

Be to, kai tik pradėjau ten žaisti, man pasiūlė treniruoti vaikų iki 16 metų krepšinio komandą ir aš sutikau. Dirbdamas šių vaikų treneriu pasiekiau pirmą ir labai malonų pradedančiojo trenerio laimėjimą - su šiais vaikais Vokietijos lygoje laimėjome antrąją vietą. Šia pergale labai didžiuojuosi.

Galiu teigti, kad karjera Vokietijoje man sekėsi tikrai neblogai, buvau komandos lyderis, pagrindinis žaidėjas. Man pasiūlė pasirašyti kontraktą ketveriems metams, bet tuo metu aš negalvojau, kad pasiliksiu toje šalyje, todėl sutikau pasirašyti tik vieneriems metams.

Pabuvau tuos metus ir namų ilgesys privertė grįžti į Lietuvą.

- Kuo skiriasi krepšininko gyvenimas Vokietijoje?

- Galiu pasakyti atvirai, kad iš dalies atvykėliui užsienyje visada bus blogiau, nes ten į jį žiūri lyg per padidinamąjį stiklą: tu esi atvažiavęs, esi užsienietis, todėl turi rodyti geresnius rezultatus negu vietiniai, nes tų vietinių gali pasisamdyti, tarkim, net už dyką.

Konkurencija užsienio krepšinio rinkoje milžiniška ir tai savaime aišku, nes žaidėjai atvyksta iš viso pasaulio. Psichologinis spaudimas, kurį jauti vos ne kiekvieną dieną, nėra malonus.

Galiu pasakyti, kad tikrai geras dalykas ten yra pinigai - Vokietijoje net kelis kartus gali daugiau uždirbti nei Lietuvoje. Ir gyvenimo sąlygos, žinoma, ten geresnės.

REKLAMA

Taip pat šioje šalyje kitokie žmonės, aplinka kitokia. Ten visi tave gatvėje sutikę kalbina, šypsosi, yra malonūs. Apmaudu, bet Lietuvoje kaimynas man „labas“ nepasako.

Dar vienas skirtumas - Vokietijoje yra labai daug investuojama į krepšinį, jo reklamą.

Nors Vokietijoje dominuojanti sporto šaka yra futbolas, bet aš net buvau nustebęs, kai pamačiau, kiek dėmesio, investicijų ir reklamos jie skiria krepšiniui.

Į krepšinio varžybas ten susirenka 4 ar net 5 kartus daugiau žmonių, kurie „serga“ už patinkančią komandą. Aišku, Vokietija yra daug didesnė šalis ir ekonomiškai stipresnė. Tačiau ir Lietuvoje gerai, ir čia mus myli.

- Ar lengvai pritapai svečioje šalyje?

- Kaip čia pasakius. Juk viskas ateina su laiku. Laikui bėgant susiradau draugų. Buvo toks vietinis, kuris gimė Vokietijoje, bet buvo lietuvis. Jis minimaliai šnekėdavo lietuviškai, tai su juo praleisdavau nemažai laiko. Be to, mano krepšinio komanda buvo labai draugiška. Geriausiai sutardavau ir greičiausiai pradėjau bendrauti su amerikiečiais, nes man tekdavo su jais kartu gyventi - skirdavo butą dviem žaidėjams. Kadangi kartu praleisdavome nemažai laiko, tai ir mūsų santykiai būdavo geriausi.

Apskritai komandoje, kurioje žaidžiau, buvo daug užsieniečių: vienu metu joje žaidė net 7 atvykėliai. Daugiausia buvo europiečių: italų, lenkų, anglų ir kitų. Amerikiečių galėjo būti tik vienas arba du, nes visose lygose galioja reikalavimas, kad komandoje gali žaisti europiečiai ir tik vienas ne europietis.

- Ar tiesa, kad amerikiečiai – geriausi krepšininkai?

- Iš tiesų jų fizinės galimybės yra visai kitos. Amerikiečių juodaodžių raumenų struktūros kitokios nei europiečių: jie iššoka daug aukščiau, bėga daug greičiau, visi stambūs, fiziškai labai stiprūs. Tačiau pastebėjau, kad mąstymo atžvilgiu jie gal šiek tiek silpnesni negu europiečiai.

Europiečiai protingiau, ramiau žaidžia, o amerikiečiai lekia kaip be galvos, šoka, deda, bėga ir viskas. Kaip jau minėjau, pirmus metus Vokietijos komandoje buvau geriausias žaidėjas, vėliau prie komandos prisijungė amerikietis ir iš manęs perėmė lyderio vaidmenį. Aš tapau jo kaip ir pagalbininku, bet vis tiek išlikau vienas iš geriausių.

REKLAMA

- Kaip vyksta krepšininko pasiruošimas sezonui?

- Kai pradedame rimtai ruoštis sezonui, treniruojamės nuo 6 iki 8 valandų per dieną. Į pasiruošimą įeina lengvosios atletikos treniruotės, technikos įgūdžių tobulinimas, sunkumų kilnojimas. Prieš pat sezoną išvykstame į 2 savaičių stovyklas. Mus išveža, tarkim, kur nors į mišką, taip ir lakstome ten tas 2 savaites. Jau minėjau, kad visa tai vyksta prieš pat sezono pradžią.

O jau kai prasidėjęs sezonas, varžybų maratonas reikalauja dar didesnio susikaupimo. Atsikeli kokią 8 valandą ryto, nueini į salę, pasportuoji kokias 2 valandas, prasijudini, grįžti namo, pavalgai kokio nors lengvo maisto, kad neužkrautum skrandžio, ir važiuoji į krepšinio salę. Tada krepšinio salėje prieš pat varžybas skiri dar kokias 2 valandas apšilimui.

Iš tiesų kasmet sezonui artėjant prie pabaigos, kai lieka mėnuo, du, galvoju: viskas - nebenoriu, metu, atsibodo, pavargau. Bet ateina vasara, pailsi ir supranti, kad krepšinis - visas mano gyvenimas.

- Koks laimėjimas tau pats svarbiausias?

- Labiausiai man įstrigo 2008 metais Maskvoje vykusiame turnyre su Lietuvos rinktine laimėta 3 vieta. Į šią Lietuvos rinktinę buvo sukviesti geriausi krepšininkai iki 18 metų, tarp jų buvo ir Jonas Valančiūnas. Ir aš gavau laišką iš Lietuvos krepšinio federacijos, kad kviečia atstovauti Lietuvai šiame turnyre. Aišku, kad be abejonių sutikau.

Tas jausmas, kai patekau tarp 12 geriausių Lietuvos krepšininkų, užsivilkau rinktinės aprangą, buvo neapsakomas ir yra įstrigęs iki šiol.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų