Ar ji pati būtų padariusi tokią išvadą? Ne, ji įdėmiai klausėsi „draugių” bei tetulyčių. Kai klestintis verslininkas kreipiasi į psichologą dėl nesugebėjimo susikaupti, pabaigti būtinus darbus, po keliolikos konsultacijų paaiškėja, jog jo sunkumų ištakos - trečioje klasėje mokytojos pasakyti žodžiai: „Tu niekada nepabaigi darbo iki galo”.
Žmogus, beriantis ant mūsų žodines šiukšles, verčiantis abejoti savimi ir savo gebėjimais, kliudo mūsų sėkmei, kliudo sukurti visavertį gyvenimą, todėl tokį kenkėją būtina atpažinti ir išmokti nuo jo apsiginti.
Gyvūnai prisiriša tik prie kai kurių žmonių, o ant kitų loja ar urzgia. Katės ir šunys jaučia, kuo gali pasitikėti. Žmogus irgi nuovokus gyvūnas, gebantis atspėti, prie ko malonu prisiglausti, o ko derėtų vengti. Būdami vaikais mes lengvai rasdavome draugų ir atsiribodavome nuo bandžiusių mus pažeminti, vertusių paklusti jiems. Suaugus irgi pravartu pasikliauti savo jausmais ir nuojauta brėžiant bendravimo ribas.
Mums paprastai pakanka įžvalgumo suvokti, ar kitas nori aplinkinius, o drauge ir mus, laikyti žemesniais, ar bando mums užkrauti savas pareigas bei rūpesčius. Taigi ar jis/ji yra kenksmingas mūsų emocinei savijautai.
Kenksmingi žmonės dažnai ganėtinai sumanūs. Jie bando įtraukti mus į savo „karą” su nieko bloga mums nepadariusiais, nori, kad spręstume jų problemas.
Kiekvienam teko susidurti su nemaloniais žmonėmis. Šveicarų psichologė Elisabeth Voigt apklausė beveik pusantro tūkstančio moterų norėdama sužinoti, koks jų draugių ir pažįstamų elgesys esti nemalonus. Netikusių, užgaulių, erzinančių poelgių sąrašas tikrai netrumpas:
1. Apkalbos ir šaipymasis iš tų, kurie nedalyvauja pokalbyje. 2. Valdingas kalbėjimas ir rėkimas ant turinčiųjų kitą nuomonę. 3. Ginčai ir barniai dėl mažai reikšmingų dalykų. 4. Įkyrus pataikavimas. 5. Besaikis gyrimasis. 6. Noras nuolat vadovauti pokalbiui, būti dėmesio centre. 7. Nesugebėjimas išsaugoti paslaptis. 8. Nenoras paaiškinti savo minds. 9. Betikslis melavimas, prasimanymai. 10. Nesugebėjimas klausytis. 11. Nesugebėjimas prisiminti vardų. 12. Įkyrus klausinėjimas. 13. Pernelyg dažnas žodžio „aš” kartojimas. 14. Siekimas bendrauti tik su naudingais žmonėmis. 15. Prieštaringi tvirtinimai. 16. Nesugebėjimas pripažinti savo klaidų ar kaltės. 17. Nesugebėjimas sakyti ir išklausyti komplimentų. 18. Demonstratyvus nesidomėjimas, nuobodžiavimas. 19. Noras, kad kiti atspėtų jų jausmus ir mintis. 20. Vengimas prašyti pagalbos ir kaltinimai, jog jos nesulaukta. 21. Netvarkinga, nešvari apranga. 22. Nežiūrėjimas į žmogų, su kuriuo kalbamasi.
E. Voigt pastebi, jog išvardyti nemalonų elgesį pagal jo reikšmingumą, nurodyti pačius nemaloniausius ir mažiau nemalonius poelgius nepavyko. Ji taip pat siūlo šį sąrašą visų pirma panaudoti tobulinant save, gerinant savo santykius su aplinkiniais, o ne tų, kurie nemoka maloniai elgtis, dar rūstesnei kritikai.
Kaip su jais elgtis?
Atpažinti kenkėją - tai pirmas žingsnis į gynybą. Vis dėlto reikia žinoti ir savigynos būdus. JAV psichoterapeute Lillian Glass siūlo keletą būdų sumažinti įtampai, kilusiai bendraujant su nemaloniais žmonėmis.
Nuo mėgėjų kritikuoti apsaugo humoras. Deja, sugalvoti sąmojingą atsakymą dažnai pavyksta ne tada, kai jo prireikė, o tik kitą rytą. Ne pati geriausia, bet priimtina išeitis — parengti kelis atsakymus kritikams ir įkyruoliams iš anksto. Kone visada jiems galima pasakyti: „Nežinau, ką veikčiau, jei tavęs nebūtų šalia… bet norėčiau sužinoti”.
Įtaigu tapti savitu „veidrodžiu”, kuriame kenksminga pažįstamoji išvys save pačią. Tereikia apsimesti, jog neišgirdote jos pastabos apie jūsų antsvorį, skyrybas, vaikų problemas, ir po trumpos pauzės pasiteirauti, ar ji norėjo pasikalbėti apie savo dietą, kurios nesėkmingai laikėsi, apie savo santykius su pas meilužę išėjusiu savo vyru, apie narkotikus vartojančius savo vaikus.
Vargu ar yra paprastesnis sprendimas - norint sužinoti, reikia klausti. Tačiau daugelis žmonių sutinka būti įtraukti į sudėtingą užuominų ir nutylėjimų žaidimą. Ramiai ir tiksliai užduoti klausimai parodo kenksmingiems žmonėms jų išpuolių absurdiškumą ir kvailumą. Užduodant klausimus, į kuriuos reikia atsakyti „taip” arba „ne”, galima sparčiai išsiaiškinti tikruosius ketinimus bei jausmus. Kai tenka išgirsti neprašytą patarimą, nepagrįstas priekabes, piktą pašaipą, tinka paklausti: „Ar patinka kalbėti nemalonius dalykus? Ar norite, kad pasijusčiau blogai?” Retas kuris išdrįs atsakyti „taip”, o atsakęs „ne” turės teisintis ir atsiprašinėti ar bent nutraukti savo išpuolius.
