Būna etapų, kai bemaž kiekvieno vaiko elgesyje galima įžvelgti problemų. Kada dėl jų reikėtų kreiptis į psichologą?
Per didelis aktyvumas
Viena iš labiausiai paplitusių „vaikiškų“ problemų – hiperaktyvumas. Nerimaudami dėl pernelyg aktyvaus vaiko tėvai bando taikyti bausmes, mano, jog su vaiku būtina elgtis griežčiau. Iš tiesų toks elgesys nėra tinkamas – hiperaktyviam vaikui būtina padėti, juk jis neretai pavargsta pats nuo savęs.
Toks vaikas negali ilgesnį laiką nusėdėti vienoje vietoje, patylėti, paklusti instrukcijoms. Hiperaktyvūs vaikai apsunkina pedagogų darbą, jie labai judrūs, aikštingi, impulsyvūs ir neatsakingi. Jie tiesiog pavydėtinai reguliariai užkliudo, numeta įvairius daiktus, stumdo bendraamžius, sukuria konfliktines situacijas. Tokiam vaikui sunku sukoncentruoti dėmesį, jis lengvai atsitraukia nuo veiklos, užduoda daugybę klausimų, tačiau retai sulaukia atsakymų į juos.
Pastebėjusiems tokį atžalos elgesį tėvams būtina laiku kreiptis į psichologą. Specialistas jiems patars, kaip bendrauti su hiperaktyviu vaiku, jį auklėti.
Tokiems vaikams būtinas dienos režimas. Dirbti su vaiku pageidautina dieną, o ne vakare. Krūvius dalinkite trumpais, bet dažnais laiko periodais, darykite aktyvios veiklos pertraukėles. Duokite trumpus, aiškius nurodymus.
Beje, pernelyg pasyviems vaikams ne mažiau nei hiperaktyviems reikia psichologo pagalbos. Ypač jei vaikas anksčiau buvo pakankamai aktyvus, tačiau staiga ėmė ir užsisklendė savyje.
Agresyvus elgesys
Agresyvus vaikas puola kitus vaikus, dažnai apsižodžiuoja, mušasi, atima ir laužo jų žaislus, tyčia kalba grubiai. Tokį vaiką sunku auginti, o dar sunkiau jį suprasti.
Agresyvus vaikas dažnai jaučiasi atstumtas. Tėvų nepasitenkinimas ir bausmės tik patvirtina jo įsitikinimą, kad jis – nemylimas. Kaip tapti mylimu ir reikalingu? Tai neišsprendžiama problema mažyliui.
Taigi jis ir ieško būdų kaip gauti dėmesio tiek iš bendraamžių, tiek iš suaugusiųjų. Agresyvus vaikas vienodai stengiasi įsiutinti ir mamą, ir auklėtoją, ir bendraamžius. Jis nesiliaus tol, kol suaugusieji nepratruks bartis, o vaikai nesileis į muštynes.
Iš tiesų dažniausiai tai – tik beviltiškos pastangos rasti savo vietą po saule. Vaikas neįsivaizduoja, kokiomis dar priemonėmis galima kautis už išlikimą šiame keistame ir piktame pasaulyje, kaip apsiginti. Agresyvus vaikas dažnai apsukrus, noriai permeta kaltę dėl savo poelgių kitiems. Jis nesuvokia, kad aplink save sėja baimę ir nerimą. Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas elgiasi agresyviai, būtinai kreipkitės į psichologą.
Visų pirma tokio vaiko tėvams patariama atidžiau vertinti vaiko poreikius. Taip pat svarbu demonstruoti neagresyvaus elgesio modelį. Būkite nuoseklūs taikydami bausmes. Išmokykite priimtinais būdais išreikšti negatyvias emocijas – pyktį, pavydą ir kitas. Liguistumas
Nepakenks kreiptis į psichologą ir tuo atveju, jei vaikas dažnai serga peršalimo ligomis. Kaip rodo praktika, toks polinkis į ligas gali turėti ir psichologines šaknis. Pavyzdžiui, liga vaikas gali reaguoti į tėvų konfliktą, taip prisiimtant tarsi taikdario misiją. Juk kai vaikas serga, tėvams nebėra kada pyktis ir spręsti savo problemų, tenka visą dėmesį skirti mažyliui. Taip nutinka net su pačiais mažiausiais kūdikiais. Būna ir taip, kad vaikui sirgti atrodo naudinga, mat tėvai tarsi jaukinasi ligą: duoda ligoniukui tai, ko jam sveikam esant neleidžia. Taip pat ligas išprovokuoja situacijos, kai vaiku skiriama nepakankamai dėmesio, pavyzdžiui, kraustymosi ir remonto periodas.
Sudėtingas periodas
Vertėtų kreiptis į psichologą ir sudėtingesniais vaiko gyvenimo periodais, kad įvertintumėte situaciją ir, jei reikia, laiku ją pakoreguotumėte. Tai gali būti aplinkos pasikeitimas, kai vaikui sunku adaptuotis naujomis sąlygomis, jam nesiseka bendrauti su kitais vaikais, pavyzdžiui, pakeitus gyvenamąją vietą ar ugdymo, mokymo įstaigą. Taip pat prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą psichologai rekomenduoja kreiptis į specialistą, kad šis įvertitnų vaiko psichologinį pasirengimą ir, žinoma, tada, kai jam kyla rimtų problemų moksle ar bendraujant su klasės draugais, tėvais, pedagogais.
Vaiko elgesys gali pasikeisti ir gimus broliukui ar sesutei, taigi tėvams rekomenduojama iš anksto pasidomėti, kaip prie pasikeitimų pripratinti pirmagimį. Vaikui dažniausiai itin sunku susitaikyti su tėvų skyrybomis, artimo žmogaus mirtimi – tokias situacijas taip pat padės suvaldyti vaikų psichologas. Negatyvios mintys
Būkite atidūs jei vaikas ima kalbėti apie savižudybę. Dažniausiai tėvai neįvertina, jog tokios kalbos – išties rimta problema. Vaikas gali tik demonstruoti savižudišką elgesį, visai neketindamas sau pakenkti, tik norėdamas pagąsdinti tėvus. Tačiau net jei pasitvirtins pastarasis variantas, svarbu pasitarti su psichologu, kaip adekvačiai reaguoti į tokį elgesį. Netinkamas tėvų elgesys gali dar labiau paskatinti kalbas apie savižudybę ir bandymus tai padaryti, taigi „nereikšmingas“ pokštas gali baigtis labai liūdnai. Kritęs tėvų autoritetas
Žemai vertinamo tėvų autoriteto problema aktualiausia šeimoms, kurių vaikai sulaukia 12-13 metų amžiaus. Vaikas visa savo esybe rodo, kad yra pasirengęs priimti savarankiškus sprendimus net jei tie jo sprendimai kertasi su tėvų pozicija. Tai pasireiškia tėvų nesiklausymu ir nepaklusimu. Problemos šaknys glūdi tėvų žodžių ir poelgių neatitikime, dėl ko paaugliai nustoja rimtai vertinti tai, ką sako tėvai.
Iš tikrųjų ši problema ima reikštis dar tada, kai vaikui tebūna 3-4 metai. Tuomet tėvai dar galėjo žodžiais priversti vaiką elgtis vienaip ar kitaip niekuo nemotyvuodami ir nepagrįsdami savo reikalavimo. Dėl autoritarinės auklėjamosios pozicijos vaiko viduje ima formuotis protestas, tėvų žodžiuose jis pradeda ieškoti „spragų“ ir landų savo naudai. Laikui bėgant šis gebėjimas tobulėja. Galiausiai susiformuoja šeima, kurioje išreiškiama daugybė draudimų paaugliui, dažnai atsiranda nuoskaudų, pykstamasi.
Į tokią padėtį patekusioms šeimoms psichologai dažniausiai rekomenduoja labiau akcentuoti emocinę bendravimo su paaugliu pusę, padeda produktyviau spręsti konfliktines situacijas.
Idealu jei į psichologą kreipiamasi tada, kai tėvai pirmą kartą pajuto, kad jų vaikas jais nebepasitiki o santykiai su juo krypsta į blogąją pusę. Neverta laukti, kol problema giliai įsišaknys. Beje, tokiais atvejais vaikui galbūt nė nereikės bendrauti su psichologu – dažniausiai problema slypi tėvuose, kurie ir sukūrė situaciją, verčiančią paauglį elgtis būtent taip.
