Viliuosi, kad ne aš viena dar turiu tą įsisenėjusį studentiškas polinkį viską pasilikti paskutinei nakčiai ir supras mane tie, kuriuos irgi laikas užspaudžia be pasigailėjimo.
Labai vėlus sekmadienio vakaras. Laikrodis ant sienos nervingai tiksi ir rodyklių ūsais graso man lyg niurzga profesorius, kuriam rytoj ryte žūt būt turiu pristatyti rašto darbą. Nuo pat tada, kai pagaliau nugalėjau kovą su milžinišku vidiniu pasyvumu ir išlipau iš lovos, gyvenau mintimi, jog dabar tai tikrai sėsiu prie kompiuterio ir rašysiu, tačiau štai, tik vakarop išties rimtai to ėmiausi. Tikriausiai, nereikia nė pasakoti, kiek nebūtinų darbų iki tol padariau... Tačiau taip ir likau ant apatinių užsimetusi jaukų chalatą – tokia jau ta mano tinginiška uniforma.
Taigi, po keleto kavos puodelių, ne vienos energetinio gėrimo skardinės ir plytos juodo šokolado, vis dar keiksnojau sudėtingus teorinius terminus. Kuičiausi vis kaip višta tai užrašuose, tai papildomoje literatūroje, bet maža iš to buvo naudos ir pabaiga dar net nekvepėjo. Galiausiai jau tik naktį, šiaip ne taip prirašiusi du trečdalius teksto ėmiau tikėti, jog nėra nieko neįmanomo ir su netikėtu užsidegimu ėmiausi darbo.
Ir tikrai, nėra nieko neįmanomo – blykstelėjo kažkokia lentelė ekrane ir kompiuteris išsijungė. Mirtinai. Be jokių gyvybės ženklų. Visiškai. Kvėpavau giliai ir ramiai, kad tik nepradėčiau garsiai keiktis, bet ašaros pačios užspaudė gerklę, kai suvokiau, kokia situacija. Ir kur dabar rasti pagalbą, kai visi normalūs žmonės jau miega?!...
Būtent... Prisiminiau ne visiškai „normalų“ žmogų, į kurį kažkada galėdavau kreiptis visada ir dėl visko, todėl nusprendžiau pabandyti laimę. Virpančiais pirštais suradau telefono numerį ir meldžiau po kiekvieno pyptelėjimo, kad tik jis atsilieptų. Pakankino, bet atsiliepė. Nemiegojo. Dirbo. Tik žinoma, ne taip kaip aš, o į priekį. Tikriausiai, mano graudaus balso suminkštintas neatsisakė padėti ir netrukus jau nekantriai laukiau jo atvažiuojant. Nesimatėm visą amžinybę ir tikrai ne be priežasties...
Jau vien išgirdus durų skambutį suplazdėjo širdy viltis ir, tikrai, sutikau jį kaip kokį super herojų su vaikiškai drėgnomis akimis, nes arba jam pavyks mane išgelbėti, arba nepavyks niekam. Tiesiog nebėra laiko. Jis, žinoma, sutriko, kai puoliau ant kaklo, bet man atsiplėšus tik atsikrenkštė ir kuo ramiausiai ėmė uždavinėti esminius, techninius klausimus. Ne į visus sugebėjau atsakyti ir todėl jaučiausi tik dar beviltiškiau.
Pagaliau, užuot mane tardęs, jis tiesiog nuėjo prie kompiuterio ir atsisėdęs ant sofos ėmė jį apžiūrinėti. Netrukus mano mylimiausias darbo įrankis suburzgė jo rankose ir ekranas vėl įsižiebė. Aišku, kad dabar man tai atrodė lyg stebuklas, o didysis burtininkas nė akių į mane nepakėlė... Na, bet aš buvau pakylėta ir įsitaisiau ant sofos, tiesiai jam už nugaros – visai, kaip senais laikais.
„O tu nė kiek nepasikeitei...“ – juokiausi sau mintyse, kai net man šitaip arti prisėdus jis nė nesujudėjo ir liko toks pat dalykiškai šaltas, kaip kad pamenu. Jo pirštams mikliai bėgiojant klaviatūra klusniai mainėsi ekrane lentelės, bet aš nė velnio nesupratau ir kur kas įdomesnis buvo tas seniai pamirštas jausmas... Kirbėjo kažkas viduje, kažkoks kipšelis plonu balseliu ragino aptirpinti tą plačiapetį ledkalnį.
Prisiglaudžiau prie jo įremdama į nugarą krūtis, uždėjau rankas ant pečių ir, lyg tik pasmalsauti norėdama, padėjau smakrą ant peties taip, kad beveik liesčiau skruostu jo ausį. „Kaip sekasi?“ – ramiai, tylomis pasiteiravau ne tiek norėdama tai sužinoti, kiek išgirsti, ar jis bent kažkiek jaudinasi, kai aš taip arti. Žinoma, atsakymas buvo trumpas, aiškus ir neišduodantis. Intriga tik dar labiau augo...
Jis toliau šokdino kompiuterį, o aš užuot nuobodžiavusi daviau laisvę savo ne šventam smalsumui. Mano pirštai netrukus slydo jo raumeningomis rankomis, tada vėl nugara, o paskui žemyn, nuo krūtinės link plokščio pilvo. Atsakymas buvo akivaizdus, bet vėl paklausiau: „Vis dar sportuoji?“, o jis tik pritariamai burbtelėjo. Na, gal išties jo galvoje virė kokie „informatikiški“ triukai, bet pas mane – ne, nebent kaitimą ir toje kitoje srityje užskaitysime.
Jis tiesiog negalėjo negirdėti mano ilgainiui dažnėjančio kvėpavimo ir man jau pasirodė, kad kartą atsiduso ir jis. Vyliausi, kad tai ne aiktelėjimas ką nors sugalvojus, o jau tik jaudulio išprovokuotas, nesuvaldytas išsidavimas. Kūnas palengva kaito, o rankos vis drąsiau tyrinėjo jo ištreniruotą kūną ieškodamos jautresnių vietelių. Kas ieško, tas randa... Netrukus mano pirštų galiukai jau bėgiojo ties jo džinsų diržu ir pamaži leidosi žemiau.
Bingo! Jei nebūčiau radusi, ką radau, tai būčiau ne tik, savo sugebėjimais suabejojusi, bet ir jo sveikata. Radinys gal ne pats įspūdingiausias, bet tokia pergalė irgi malonia šiluma perėjo per kūną ir liko tvinkčioti tarp mano praskėstų kojų. Įsidrąsinusi, o gal tiesiog iškilaus atradimo pakylėta, nėriau rankomis po jo laisvoku džemperiu ir, pasiryžusi rizikuoti, kilstelėjau aukštyn, bandydama nurengti.
Po žudančios pauzės, be jokios reakcijos, tikėjausi paties blogiausio, o jis tiesiog perėmė mano iniciatyvą ir taikliai nusviedė savo drabužėlį ant netoliese stovinčio fotelio. Likau pritrenkta. Jis ir toliau liko toks pat pasyvus, kaip ir nuo pradžių, tačiau šituo vieninteliu žingsniu akivaizdžiai pripažino, jog mielai įsitrauktų į mano pradėtą žaidimą. Dar tvirčiau prisiglaudžiau prie tos karštos nugaros. Dabar jau galėjau netrukdomai glamonėti jo pečius, kaklą, ausis ir keliauti rankomis ten, kur tik noriu, nes jo sportiniai marškinėliai jau buvo tik menkutė kliūtis.
Nieko nelaukdama tyrinėjau jo kūną, kaip žemėlapį ir mėgavausi kiekvienu centimetru. Netrukus per džinsus sugriebusi jo sutvirtėjusį vyriškumą jaučiau tokį tvinksėjimą tarp kojų, kad turėjau bent spustelėti klitorį. Neabejoju, kad jis jautė, kaip mano ranka lengvai slysta po chalatu man tarp kojų ir stipriau spustelėdama ten, atitinkamai sugniaužiu jo varpą. Net užsimerkiau iš malonumo.
Jis vėl nė žodžio netaręs pastūmė kompiuterį į priekį, o truputį atsilošdamas dar labiau prigludo prie manęs ir jau faktiškai spaudė mane prie sofos atlošo. Aišku, ne maža dalis spaudimo teko ir mano pirštukams ant klitorio, kas tik didino malonumą. Trupytį pasimuistęs jis tvirčiau spustelėjo mano ranką, kuria gniaužiau jo sukietėjusią varpą ir paklusdama jo nebyliam nurodymui lėtai judėjau aukštyn-žemyn, vis dar per džinsus ją gniauždama.
Mano didžiai nuostabai jis neliko skolingas. Atbula ranka jis neįtikėtinai sėkmingai prasibrovė ne tik pro ilgo chalato klostes, bet ir nustūmęs kelnaites į šoną, pirštų galiukais kaip mat atrado mano išbrinkusį klitorį ir, lengvai slysdamas per ten susikaupusią drėgmę, suko aplink jį ratus. Svaigau nuo tokio taiklumo ir leisdama nagus jam į petį jaučiau, kaip arti orgazmas. Galiausiai, jis jau ne vien iš mano skardžių aimanų, bet ir iš pritariančių klubų judesių turėjo suprasti tą patį.
Nenorėjau, kad jis liautųsi. Prisiglaudusi bučiavau jo petį, ausį, o mano karšti atodūsiai turėjo švelniai glamonėti jo jautrią odą aplink. Dar kelios saldžios akimirkos ir įrėmusi kaktą jam į kaklą pasiekiau viršūnę. Jis nesustojo nė sekundei ir net tada, kai jau šaukiausi Aukščiausiojo, jis įbruko į mane pirštą ir judino jį tol, kol nuslūgusi orgazmo banga pagaliau leido jam išsilaisvinti. Gaudžiau orą ir negalėjau patikėti. Jaučiau, kaip vis dar virpa visas mano kūnas.
„O tu baigei?“ – paklausiau, visai nekaltai, tarp dūsavimų. Jis pagaliau prabilo: „Su kompiuteriu – taip, bet su tavim – dar ne“. Pagaliau atsisukęs į mane taip įsisiurbė į lūpas, kad man net pritrūko oro ir kai pažvelgė man į akis, ten buvo nebe tas šaltas informatikas, o kažkas, ko aš dar nepažįstu, bet nujaučiu, kad dabar pat susipažinsime itin artimai.
