Pavyduliavimas. Kodėl ir kaip mes pavyduliaujame, kaip tvarkytis su savo pavyduliavimu, kaip reaguoti į pavydų partnerį?
Atsako p. Olegas Lapinas:
Pavyduliavimas – tai lyg rūdys, santykių rūdys, atsirandančios dėl blogos priežiūros. Tiesiog santykius reikia kurti, „remontuoti, šveisti ir lakuoti“. Kartais už mus tai dar... liežuvautojai – jie kaip švitrinis popierius taip tave „šveičia“, kad patys nudyla, o tu vis labiau blizgi.
O jei rimtai, kada mes paliekame santykius savieigai, tai juose neišvengiamai užsiveisia savininkiškumas. Tarkim, mylimam žmogui sakome: „mano mielasis“, „mano brangioji“, „mano žmona“ – ir nuo tos akimirkos žmogus iš pakeleivio ir svečio tampa „mano“, t.y. apyvokos daiktu. Tas, kuris jo irgi užsinori, automatiškai tampa vagimi.
Ištakos – gyvūnų pasaulyje
Savininkiškumo instinktai pasireiškia jau gyvūnų pasaulyje. Pažiūrėkite, kaip gaidys reaguoja į kiekvieną, artėjantį prie vištidės! Jis instinktyviai gina savo teritoriją ir vištas, kurias traktuoja kaip savo. Žinduolių patelės nenoriai įsileidžia į savo teritoriją kitas pateles, urzgia ir rodo dantis.
Kaip atsiranda „savo“ lizdo ribos? Panašu, kad gyvūnai pažymi savo ribas specialiomis kvapiomis medžiagomis. Na, o mes? Mes irgi pasibučiuojame, paglostome, prisiglaudžiame mylimąjį(-ą) prie savęs. Dovanojame jam (jai) visokių dovanų. Ir kas žino – gal vos juntamais kvapais irgi pažymime savo teritoriją?
Taigi susiporavus pradeda veikti nesąmoningas teritorijos gynimo instinktas, kurio pagrindas – savinimasis. Tai ir yra visi tie bučiniai, seksas, gėlės, laiškeliai. O štai paliktą be priežiūros partnerį netrukus susiranda svetimi. Ir kol savinimasis nesąmoningas, tai tarsi mašina be priežiūros – palikta lietuje netrukus ima rūdyti. Ir tai dar pusė bėdos.
Jei mes būtume tik gyvūnai – pavyduliautume be jokio vargo, t.y. rodytume dantis be jokių skrupulų. Na, pasipeštume, pasimuštume, varžovus atbaidytume – ir gana. Tačiau esame žmonės, todėl savo meilę idealizuojame, aukštiname, t.y. nesielgiame instinktyviai. O jei elgiamės – jaučiamės pažeminti.
Pavydas – tai ir yra kartais atsirandantis ar nuolatinis pykčio ir pažeminimo jausmas, kuris ėda ir menkina patį pavyduliaujantįjį. „Aš esu menkas, mane išmainė į kitą, geresnį.“ Pavydas ėda ir menkina partnerį, jis tampa tarsi nusikaltęs mokinys: „Kaip ten viskas buvo, papasakok išsamiai... Ne, tu viską klok atvirai...“
Išsigelbėjimas nuo rūdijimo
Rūdija ir nyksta savęs vertinimas. Ne per vieną dieną, pamažu... Štai viena dėmelė, štai kita.
O kad nerūdytų? Reikia, kad metas būtų brangus – sidabras, platina ar auksas. Tokiais negimstama, tačiau žmogus skiriasi nuo gaidžių ir žinduolių savo gebėjimais mokytis. Kodėl gi ne? Juk galima savo kūrybine galia pasidabruoti, paauksuoti, padengti platina save ir savo sutuoktinį.
Tai reiškia, kad receptas susideda iš keleto dalių:
1. Pabrangink save: „Aš esu toks geras, toks sidabrinis vyras (esu tokia gera, auksinė žmona), kad man net mintis juokinga, jog galima mane išmainyti į kitą.“
2. Pabrangink partnerį: „Na, tu nors ir patinki kitiems, bet tai tik puošia tave mano akyse, vadinasi, ne su menku vyru (moterimi) gyvenu.“
3. Pabrangink santykius: „Na nejaugi šis juokingas pasimylėjimas vertas tiek, kad sugriautų mūsų unikalų ryšį?“ „Negi mes leisime kažkokiam prašalaičiui išardyti tai, ką kūrėme tiek metu?“
Branginkime nuo santuokos pirmos dienos! Štai tada kartu gyvens ne pigūs, o brangūs vienas kitam žmonės, ir rūdys jiems netrukdys. Ir sulauks jie ir sidabrinių, ir auksinių, ir platininių vestuvių. Man taip atrodo.
Kitoje dalyje savo atsakymą pateiks p. Dalia Lapinienė.
Olegas Lapinas
