26 metai: nėra darbo, meilės, vyro, vaikų, lytinio gyvenimo. Yra sveikata, bet ji esant tokio amžiaus dar nevertinama (vertinsite, kai jos nebebus!). Jauna mergina blaškosi, neranda sau vietos, kenčia nuo vienatvės. Ką daryti? Kaip nugalėti krizę? Pakalbėkime apie baimę likti senmerge - apie vadinamąją “dvidešimt šešerių metų” krizę.
Deimantė rašo: “Mano visos draugės jau ištekėjusios ir turi po du vaikus, na, viena tik laukiasi, bet greit turės. O aš, man jau 26 metai, nesu nė karto rimtai draugavusi su vaikinu! Na, draugų turiu nemažai (vaikinai), bet rimtų santykių dar ne... Galvoju, gal aš nenormali? Na, pažintis naujas greit užmezgu, bet viskas baigiasi antruoju pasimatymu... Man jau stogas važiuoja... Esu viena kaip pirštas, niekam nereikalinga, vieniša be galo ir dar negalinti savęs realizuoti, nes nerandu darbo...”
Pirmiausia, Deimante, nusiraminkit: jūsų išgyvenimai tipiški! Nerastume nė vienos merginos, kuri būdama jūsų amžiaus ir jūsų padėties nebijotų likti viena.
Jei moteris neišteka iki 25-erių, joje gali užgimti baimės, susijusios su senmergės kompleksu. Pasąmonėje bijotės likti senmerge.
Daugelis merginų, kurios 26-erių buvo vienišos, sulaukusios trisdešimties jau buvo ir ištekėjusios, ir jau turėjo vaikų, darbą.
Turėkite kantrybės ir nepanikuokite! Bet ir nereikia vien pasikliauti atsitiktinumu. Gal jūs laukiate “princo ant balto žirgo”? Jei jūsų romantinis periodas per ilgai užsitęsė, tai jums tikrai gali susiformuoti senmergės bruožai.
Žinoma, neverta suartėti su bet kuo. Bet jūsų padėties priežastys gali slypėti jūsų pačios viduje. Kiek galima suprasti iš laiško, jūs dar nesate su niekuo suartėjusi. Sulaukus 26-erių, tai gali būti jūsų vienatvės priežastis: nepropaguoju ankstyvų lytinių santykių, bet kuo ilgiau jie neprasideda, tuo daugiau baimių ir neurozių, susijusių su lytinio gyvenimo pradžia, gali atsirasti. Kai kurios tokio amžiaus merginos ima paniškai bijoti sekso. Vien nuo minties apie jį jas apima gėda, baimė, net pasišlykštėjimas. Tada reikia konsultuotis su seksologu.
Kita jūsų padėties priežastis gali būti tiesiog pernelyg dideli reikalavimai, kuriuos keliate vyrams. Įsidėmėkite: vyrą pažinti iš pirmo ar antro pasimatymo praktiškai neįmanoma. Kad pamiltumėte, dažniausiai reikia laiko. Neturite įdomaus pašnekovo, draugo, meilužio? Bet artumas su vyru, be kurio taip kenčiate, retai atsiranda iš pirmo žvilgsnio.
Jausmai gali įsiliepsnoti palengva, kai žmogų jau neblogai pažįstate ir jis jus pažįsta. Juk jūs kol kas kalbate apie atsitiktines pažintis!
Ar tik nereikia jums būti drąsesnei? Pagirtina, kad ne iš karto pasitikite vyru. Bet sulaukus 26-erių, reikia susimąstyti apie savo likimą. Netiesa, kad jis ne jūsų rankose! Reikia pasijusti tam tikra prasme jo šeimininke. Ar ne per daug mėginate apsidrausti? Panašu, kad bijote rizikuoti. Tačiau bet koks suartėjimas, net bet kokios vedybos yra rizika! Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Visai kas kita, jei mergina sėkmingai daro karjerą (tuomet ji mažiau varžosi aplinkinių, mažiau kenčia nuo vienatvės). Bet tam reikia turėti tvirtą charakterį ir sėkmės. Tačiau Deimantė rašo: “Na, pavargau, jau neturiu jėgų, niekas nesiseka, niekam neįdomi, niekas manimi nesirūpina ir niekam nereikalinga... Pavargau būti atstumtąja... Nors, rodos, esu beveik tokia, kaip ir visos kitos mano draugės, baigiau aukštesniąja, draugės greit darbus susirado, na, tiksliau, jas įkišo, o man jau pusantrų metų neišeina susirasti darbo, visi atstumia, neva kodėl be aukštojo. Tiesa, pasakau, kad universitete studijuoju, tai išsityčioja ir sėkmės palinki...”
Tiesą sakant, nematau pagrindo pesimizmui: ramiai baikite universitetą ir stenkitės keisti pačią save. Nekreipkite dėmesio į patyčių kupinus atsakymus, ieškokite darbo ir toliau (galbūt visai kitoje sferoje). Jūs tiesiog išgyvenate psichologinę krizę, kuri praeis, jei išsaugosite ramybę.
