Turime senelius, draugus, giminaičius ir dar begalę žmonių, su kuriais mus kas nors sieja. Dažniausiai stengiamės sutarti gerai, bet pasitaiko atvejų, kai mumyse įsitaiso velniūkštis, kuris neleidžia būti geram ir atitinkamai gerbti ir mylėti mus mylinčius ir mums brangius žmones.
Tačiau kodėl taip yra? Gal per vėlai subrestame? O gal gėda būti geru, nes taip „nemadinga“?
Istorija apie vyruką, vardu Remigijus, labai gerai atspindi dažną iš mūsų. Jis, tarsi pavyzdys mums to, kas mums nėra svetima, o kai kam netgi labai sava, artima ir....galbūt verčia rausti už veiksmus, kurių jau nebepakeisi.
Vienas mano pažįstamas, vardu Remigijus visą vaikystę praleido kaime. Mėgo žvejoti, eiti su seneliu eiguliu stebėti paukščių giesmininkų, o grįžęs namo mėgdavo vaišintis močiutės keptais blynais bei šviežia braškių uogiene. Jis buvo laimingas, galėdamas miegoti su seneliu vienoje plačioje lovoje, taip galėdamas būti arčiau žilagalvio išminties ir gyvenimiškų patarimų.
Mėgdavo Remis ir paerzinti senelius, žiūrėk, jau užsilipęs ant pečiaus guli ir juokiasi iš sengalvėlių, kurie kelia paniką, nes kažkur jų anūkėlis pradingo. Taip pat sūnelis ir uogienes suvalgydavo, kurias močiutė žiemai ruošdavo.
Tačiau visa tai, tebuvo smulkmena, palyginus su Remigijaus darbštumu ir stiprumu. Vyriška augančio bernioko jėga labai padėdavo darant įvairius kaimiškus darbus. Jis buvo dešinioji senstančio žilagalvėlio ranka ir taip pavadintas labai didžiavosi prieš gimines ir kaimynus.
Laikas bėgo. Vasaros bėgo nepastebimai. Remigijus išvažiavo į Kauną mokytis ir senelius aplankydavo tik savaitgaliais arba per mokyklines vasaros atostogas. Ne jaunyn ėjo ir seneliai. Staiga ėmė jaustis atstumas tarp senelių ir mylimiausiojo anūkėlio. Atvažiavęs pas senuosius į svečius, jam ėmė patikti ardyti varnėnų lizdelius, gaudyti kaimynų kates ir jas kankinti.
Senoliai negalėjo atsistebėti šitaip pasikeitusiu anūkėliu. Dažnai gryčioje kildavo barniai dėl jo pasiutusio elgesio, nesusišnekėjimo ir netvarkingumo. Pabodo močiutei rankioti paliktus anūkėlio daiktus, atsibodo jai klausytis ir kaimynų skundų. Gėda visgi kad „jos vienintelis mylimiausias berniukas „škadas“ ant kaimo daro“.
Kartą senelis pasisodino Remigijų prie apvalaus stalo, prie kurio tiek pietų suvalgyta ir tiek kortų žaidimų pražaista ir ėmė rimtai kalbėtis. Kaip vyras vyrui senolis aiškino, jog Dievas myli gerus vaikus, jog ir seneliai norėjo jį išauginti doru ir kad jiems nepatinka, kad jis muša silpnesnius ir negerbia vyresniųjų.
Tačiau tas pokalbis nedavė jokios naudos. Remigijus abejingai žvelgė pro langą, o seneliui baigus kalbėti tepasakė: „Tu per senas, jog man aiškintum“ ir atsistojęs išėjo miško pusėn. Greičiausiai parūkyti tada jis ėjo... Nors ir rodėsi esąs stiprus ir nepažeidžiamas, visgi sąžinę mažasis Remis turėjo. Jam ją suskaudo... Tik jis niekam to parodyti nenorėjo. Ir pasakyti „atsiprašau“ tada turbūt jam buvo per sunku.
Dabar, kai Remigijus jau tikras vyras ir augina savo mažąją Karoliną, jis dažnai nuvažiuoja ant senelių kapų, kad galėtų apmąstyti savo vaikystės klaidas, dažnai užsuka ir į vaikystės gryčią, tačiau to jaukumo ir kvepiančių blynelių su šviežia braškių uogiene jau nebėra. Ir ta didžiulė lova, kurioje mėgdavo iki sutemų kalbėtis su seneliu, seniai sudeginta. Nebeliko nieko, tik gražūs ir jaukūs prisiminimai Remio širdyje.
Dažnas mūsų gyvena taip, tarsi gyvenimas niekad nesibaigs, tačiau, deja, taip nėra. Dažnai mes neįvertiname laiku to, ką turime ir tik po laiko suvokiame, kad galėjome būti geresni, jautresni ir meilesni kitų atžvilgiu. Mūsų gyvenimas yra per daug trumpas, kad leistume sau skaudinti ir užgaulioti kitus.
Gerda Zemenskaitė
