Susipykę, pavargę ar puolę į depresiją mama ir tėtis dažniausiai apsikeičia su vaikais vaidmenimis: jie patys virsta bejėgiais, o iš atžalų tikisi paramos bei paguodos.
Ar gali vaikas būti nešališkas, blaiviai išanalizuoti situaciją ir parodyti sąmoningumo stebuklą? Ar jis gali tapti tėvų arbitru, taikytoju arba užtarėju?
Ne, šie reikalavimai - ne jo jėgoms.
Jeigu vaikui primesime guodėjo vaidmenį, tai sutrikdys jo normalią raidą.
Žinoma, vaikas turi būti mokomas tėvus ir užjausti, ir kartais jais pasirūpinti, bet tik tiek, kiek leidžia jo amžius. Nereikalaukite iš jo patenkinti jūsų emocinius poreikius.
Tėvai turi turėti savo dvasinį gyvenimą, savo pomėgių, draugų ir tvirtus tarpusavio santykius. Jūs duosite vaikams kur kas daugiau, jei patys būsite emociškai ir dvasiškai turtingi.
Tėviško savininkiškumo jausmas
Savininkiškumo jausmą patiria visi tėvai. Tačiau ne visi atskiria savo egoizmą nuo nuoširdaus rūpinimosi vaiko gerove bei gerbia jo teisę būti savimi.
Savininkiška tėvų meilė skatina per didelę vaiko priklausomybę.
Dažnai gimdytojai manipuliuoja savo valdžia, kad bet kokia kaina išlaikytų vaiką arčiau savęs. Tačiau vaikas nėra daiktas ar kitokia nuosavybė, ir svarbiausia tėvų pareiga - užauginti tvirtą, savarankiškai mąstančią ir laimingą asmenybę.
Per didelė tėvų valdžia arba globa trukdo vaikui augti emociškai. Jam tampa sunku atrasti SAVO vietą po saule. Tokie vaikai dažniau nei kiti tampa lengvu grobiu įtakingoms, valdingoms asmenybėms ar jų grupėms.
Kas nori būti sportininkas?
Visi tėvai daugiau ar mažiau linkę patenkinti savo ambicijas vaikų sąskaita, tačiau tik mažuma tai suvokia.
Pavyzdžiui, vaikų darželyje mama pamato, kaip gražiai dukrelė šoka, ir mintimis iškart nuklysta į tuos laikus, kai pati svajojo tapti balerina... Jai tai nepavyko, bet štai dukra galėtų įkūnyti mamos svajonę! O berniukas galėtų tapti geru sportininku - nes kadais juo labai norėjo būti tėtis...
Bet kokios pastangos įgyvendinti savo ambicijas perkeliant jas į vaikus yra žalingos, jeigu šito nenori patys vaikai. Kuo labiau tėvai auklėdami vaikus stengiasi patenkinti savo ambicijas, tuo sąlygiškesnė yra jų meilė: ji priklauso nuo to, ar neapvylė vaikas mamos ir tėvo vilčių.
Tėvų meilė turi skatinti vaiką gyventi SAVO gyvenimą, o ne būti suaugusiųjų rodomuoju pirštu.
Šaltinis: „Argumenty i fakty“
Parengė Vilma
