Vyras uždirbo milijoną, bet šeima iširo. Vyras įsitaisė meilužę sekretorę. Moteris ėmė gauti 4 000 litų per mėnesį („iš kailio neriasi“ darbe), ėmė pirkti brangesnius daiktus. Užtat su vaikais – distancija, jie pasidarė svetimi. Ar visada pinigai atneša laimę? Pinigai kažkur dingsta; kad tik neprarastume gyvenime to, kas svarbiausia!
Elena L. rašo: „Štai jau treji metai, kaip mes ėmėme labai gerai gyventi. Jau pamiršau, ką reiškia žiūrėti į kainas parduotuvėse. Perku, kas man patinka. Vyras labai sėkmingai įkūrė firmą. O neseniai sužinojau, kad jis miega su savo sekretore! Esu šoko būsenos. Vyras labai pasikeitė nuo to laiko, kai tapo turtingas. Į blogąją pusę. Ėmė visus niekinti, tarp jų ir mane. Su nostalgija prisimenu laiką, kai gyvenome iš dviejų tūkstančių litų per mėnesį. Pinigų trūko, bet buvome laimingi!”
Elena L. turi du vaikus, bet jau pribrendo skyrybos. Ką į jos šeimą atnešė pinigai? Laimę? Ne, nelaimę. Elena, dalijantis turtą, gavo neblogus pinigus, bet jai reikia iš naujo kurti savo gyvenimą. Sūnus nori gyventi su tėvu, duktė lieka su motina. Iš jų šeimyninės laimės liko griuvėsiai.
Kiekvienas mūsų uždirba pinigus. Be pinigų negalime egzistuoti. „Skurdžiaus kompleksas“ – irgi labai didelė psichologinė (pakalbėsime apie ją kitą kartą) problema. Bet kai mums ima truputį sektis materialiai, atsiranda kitų problemų. Retai kam pinigai patys krenta iš dangaus. Dėl kiekvieno tūkstančio litų turime kažkuo sumokėti. Pinigai pavagia mūsų laiką. Mūsų sielą.
Jei gavote skubų užsakymą, turite dirbti. Tuo metu jūs tarsi negyvenate. Jūsų žmona, jūsų vyras, jūsų vaikai, jūsų mėgiamas užsiėmimas (kūryba, hobs, savišvieta) – viskas dingsta. Pasaulis supaprastėja iki primityvios schemos: yra tik užsakymas, jūsų darbas ir pinigai, kuriuos jums sumokės.
Nieko baisaus, jei jūsų gyvenimo palydovas tą laiką pabus vienas: jis susiras sau užsiėmimą (darbą, draugus, pramogas). Nieko baisaus, jei jūsų vaikai tą laiką prabus pas močiutę (vis tiek jai nėra kas veikti). Nieko baisaus, jei nenueisite į koncertą, nepaskaitysite mėgiamos knygos. „“Viena diena nieko nereiškia.“
Taip apgaudinėjame patys save! Apgaulė slypi tame, kad tai visai ne „viena diena“. Nes užsakymas veja užsakymą, priprantame prie tam tikro gyvenimo būdo, pirkinių, brangių drabužių. Ir kad visa tai turėtume, reikia imti vis naujų užsakymų. O jei jų nėra, reikia ieškoti. Tuo metu žmona įpranta leisti laiką draugės (jei ne draugo!) kompanijoje, vaikas praranda jausmus jums, o jūs patys, neskaitydami, negalvodami, nebendraudami su gamta, degraduojate kaip asmenybė.
Mūsų psichika yra ribotų galimybių: negalite vienu metu atlikinėti užsakymus ir gyventi sau. Reikia kasdien rinktis. Bet paprastai renkamės ne mes, mes paklūstame savo aistroms. Kodėl Lietuvoje liautasi kalbėti apie turtėjimo aistrą? Nes tai frazė iš buvusios ideologijos leksikono. Bet ar tai reiškia, kad tokios aistros nėra? Ji egzistuoja ir sudaro rimtą pavojų mūsų laimei.
Laimi tas, kas nepuola į kraštutinumus. Viena vertus – skurdo propaganda, antra vertus – turto propaganda. O išmintis – per vidurį.
Viskas priklauso nuo saiko. Jei visą savaitę uždirbote pinigus, nematydami nei savo žmonos, nei vaikų, nei gamtos, nieko, tai protinga bent savaitgalį „pagyventi sau“, „savo malonumui“. Praleisti laiką su vaikais, pamiršus reikalus. Skirti dėmesį žmonai. Mėgstamai knygai. Pasitikti arba palydėti saulę.
Gavote pasiūlymą padirbėti ir savaitgalį? Pagalvokite, ar taip jau jums reikalingi tie papildomi šimtas ar tūkstantis litų? Kaip dažnai už juos perkame tiesiog ne itin reikalingą daiktą, kuris paskui dulka kur nors kampe. O kokia kaina? Pamažu taip galime prarasti tai, kas brangiausia gyvenime.
Kontroliuokite savo gyvenimą. Kontroliuokite savo aistras. Nesileiskite jų vedžiojamas už pavadėlio!
