Visada skaudu, kai žmogus, kuriam ilgą laiką gyvenime buvote vienintele jo prasme, susiranda kitą, mums svetimą žmogų.
Tas svetimas žmogus mums visiškai nereikalingas. Bet jis, deja, reikalingas mūsų artimam! Ir turime skaitytis su jo poreikiais, net jei jų nesuprantam, o ne primetinėti jam savo valią.
Asta R. rašo: „Atsitiktinai sužinojau, kad mano mama susitikinėja su vienu vyriškiu. Jis našlys, turi tris suaugusius vaikus, vaikaičius. Tas mums kelia nerimą. Ir man, ir mano seseriai. Mamai jau šešiasdešimt, kam jai vyrai? Ji turi vaikus, vaikaičius, kurie ją myli...
Bet kaip jai apie tai pasakyti, kad neįžeistume? Pastaruoju metu ji mažiau laiko skiria savo vaikaičiams. Anksčiau nuolatos skambindavo, rūpindavosi (gyvename kitame miesto gale), kviesdavosi kiekvieną savaitgalį pas save. Nuo to laiko, kai jos gyvenime atsirado vyriškis, ji nuo mūsų nutolo, pasidarė kažkokia svetima. Tas labai skaudu. Toks įspūdis, kad tas svetimas žmogus ją iš mūsų atėmė.“
Pirma, vargu ar Astai pavyks atkalbėti motiną nebesusitikinėti su tuo vyriškiu. Asta sako, kad motina turi vaikus, vaikaičius, kad jai daugiau nieko nereikia. Bet tikriausiai taip nėra! Vaikai ir vaikaičiai, matyt, negali pakeisti to vyriškio. Asta nepajėgia suprasti motinos, nes nesugeba įsivaizduoti savęs jos vietoje. Ir tai normalu. Kiekvienas mūsų gyvena savame pasaulyje.
Antra, jei Asta ir atkalbės motiną, dar neaišku, ar dėl to paskui nesigailės. Nijolė L. labai sunerimo, kai sužinojo, kad motina nori ištekėti už buvusio bendradarbio, išsiskyrusio vyriškio. Įvyko rimtas pokalbis, beveik barnis. Motina verkė. Duktė ją gėdino, priekaištavo, kalbėjo apie tėvo atminimą, apie tai, kad ji negali taip neatsakingai elgtis, sulaukusi tokio amžiaus. Negalvoti apie savo vaikus, vaikaičius, apie jų palikimą, o rūpintis asmenine laime. Nijolės motina buvo minkšto charakterio žmogus ir po to pokalbio atsisakė savo ketinimų. Net nutraukė ryšius su buvusiu bendradarbiu. Tačiau ji nepamiršo nuoskaudos. Duktė irgi jautėsi kalta ir tuo pat metu teisi. Santykiai susigadino.
Kai Nijolei teko išvažiuoti dirbti į užsienį, ji pirmąkart pasigailėjo, kad faktiškai pasmerkė motiną vienatvei. Jei motina būtų gyvenusi su tuo vyriškiu, jai būtų buvę lengviau išvykti!
Ar norite prisiimti atsakomybę už artimo žmogaus likimą? Primesdami artimam (suaugusiam!) žmogui savo valią, ir toliau privalome už jį atsakyti.
Teisingai elgiasi tie, kurie tokiose situacijose užsiima savo gyvenimu, o ne mėgina tvarkyti artimųjų likimus. Tam, tiesa, reikia būti visiškai nepriklausomam nuo tėvų . Geriausiai gyventi atskirai ir pačiam save išlaikyti. Tada taip nejaudina motinos jausmai jos išrinktajam, paveldėjimo klausimai... „Ji jau pensininkė, nori pasinaudoti paskutine galimybe, - sako apie savo motiną Algimanta P. – Esu nieko prieš, nors ir nepasakyčiau, kad man tas labai malonu. Bet ir jai, galbūt, buvo nelabai malonu, kai ištekėjau, palikau ją. Tačiau mane suprato, kad turiu savo gyvenimą ir kad ji man negali kliudyti. Taip ir aš jai negaliu kliudyti.“
Algimanta – racionali moteris. Ji stengiasi nesiklausyti „kvailų jausmų“. Be to, ji neturi laiko pernelyg ilgai jų klausyti. Ji – firmos Vilniuje, kurioje dirba šeši žmonės, savininkė. Nuo ryto iki vakaro Algimanta užimta reikalais. Ir tai, kad nuo šiol jos motina rūpinsis kitas žmogus, jai tik į naudą. „Kai ji ištekėjo, – prisipažįsta Algimanta, – lioviausi nuolatos nerimauti. O tai jai skambinėdavau vos ne kasdien, ji turi problemų su širdimi. Dabar susiskambinam tik savaitgaliais. Ir kaip malonu girdėti jos linksmą balsą, suvokti, kad ji yra laiminga.“
Mums reikia mokytis džiaugtis kito žmogaus laime. Ir nemanyti, kad jo laimė turėtų kažką atimti iš mūsiškės. O Astos požiūris kaip tik toks.
Pagaliau dar viena klaida, kurią daro Asta. Ji neskuba susipažinti su savo motinos draugu. Dėl to jis jai „svetimas žmogus“. Svarbu, kad tarp jūsų ir tarp to draugo atsirastų nors kažkokia simpatija. Tada jums bus lengviau kovoti su savo neigiamomis emocijomis!
Bet kaip tą padaryti? Iš pradžių susipažinkite. Paprastai vyriškiai, pretenduojantys į jūsų motinos ranką, tik ir tesvajoja susipažinti su savo būsimosios žmonos vaikais. Ir būna labai mieli. Nes jie žino, kad pagyvenusios, turinčios vaikų moterys nelengvai žengia tokį žingsnį. Reikia įgyti jos vaikų paramą, ir tuomet viskas einasi kur kas lengviau.
Dar geriau – suorganizuoti kokią nors bendrą išvyką už miesto, ekskursiją. Idealu – drauge praleisti laiką prie jūros. Reikėtų sukurti tokias sąlygas, kad būtų galima susidraugauti. Supraskite, kad jūsų tėvai irgi turi teisę į laimę ir į asmeninį gyvenimą.
