Pakuotė makaronų, dvi skardinės konservų, keli agurkai, sulčių pakuotė, obuoliai, puskilogramis varškės. Visai tai „važiuoja“ link kasininkės.
Kuklius, lyginant su kaimyniniame vežimėlyje gulinčia maisto krūva, pirkinius vainikuoja trys loterijos bilietai.
Kažkodėl net labai spaudžiami vargo ir taupydami, žmonės linkę lošti, dalyvauti, bandyti pagauti virš kažkieno kito galvos plevenančią Fortūną. Kad galime uždirbti, - netikime. Kad galime sėkmingai investuoti ar, galų gale, racionaliai skirstydami išlaidas, sutaupyti – netikime. O kad sutaps keli ar keliasdešimt skaičių, esančių būtent mūsų biliete – tikime.
Deja, tie, kas pagaliau gauna aukso monetomis pripildytą puodynę, dažnai po žvangančiomis monetomis randa ne geresnę, išsvajotąjį gyvenimą, bet daugybę nesėkmių. Anksčiau kuo puikiausiai žinoję, ką veiks su savo milijonu, jų gavę, žmonės praranda nuovoką. Planavę pirkti butą, išvažiuoti į kelionę, įsteigti parduotuvę, jie staiga nustoja žinoti, ką ir kaip daryti.
Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos, išlošti pinigai užgriūna atsakomybės lavina. Baimė suklysti pakiša koją, - bijodamas rizikuoti žmogus nedaro nieko, o pinigai tuo metu iššvaistomi arba investuojami netinkamai. Kodėl? Ogi todėl, kad net ir pinigams leisti reikia turėti įgūdžių. Tie, kas niekada neturėjo rankose „didelių pinigų“, laimėję pasijaučia tarsi staiga atsidūrę prie orlaivio vairalazdės.
Viskas paprasta kaip du kart du. Vargšo svajonėse milijonas – didžiulė ir kastuvu nenukasama pinigų krūva. Tik laimėjus paaiškėja, kad teks sumokėti nemažus mokesčius, tad pinigų bus jau mažiau, nei įsivaizduota. Lūkesčių neatitikimas skatina nepamatuotą elgesį. Bandoma pasiekti kažkokį geidžiamą rezultatą, kokį žmogus įsivaizdavo, o ne kokį iš tiesų gali pasiekti.
Kita vertus, jei toks žmogus turėtų gebėjimą pasiekti realų rezultatą, jis ir be loterijų turėtų automobilį, butą, keliautų. Netikėtai laimėti pinigai turi tokį „svorį“, kad gali būti tiesiog pražūtingi. Prisiminkime 90-tuosius. Verslas su Rusija buvo savotiška loterija, o ir lošiančiųjų netrūko. Kaip gi trūks, jei pelnas leisdavo per parą išleisti 40 tūkstančių dolerių (nepamirškime, ką reiškė tokie pinigai tuo metu...). Atrodė, kad atrastoji pinigų upė tekės amžinai. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą.
Daugelis „lošėjų“ prasigėrė, buvo apgauti ar bankrutavo. Kodėl? Priežastis ta pati – nemokėjimas elgtis su pinigais. Pinigai nėra tikslas. Jie instrumentas, kurį, kaip ir bet kurį kitą, reikia mokėti laikyti rankose.
Grįžkime prie loterijų. Žadėdamos geresnį gyvenimą, jos nekalba apie tai, kas neretai nutinka realybėje. Laimėjus didelę pinigų sumą byra šeimos. Giminaičių, net ir artimiausių, pas mus netrūksta. Kiekvienas įsivaizduoja, kad geriausiai žino, kur ir kaip išleisti pinigus.
O kur dar barniai ir priekaištai dėl nesėkmingos investicijos! Laimėjęs daugybę pinigų, žmogus nebesugeba priimti realybės. Subyra ne tik jo identitetas, - juk vietoj paprasto Petro iš veidrodžio žvelgia kažkoks Milijonierius, asocijuodamiesi su laisve, pinigai užaugina netikrus sparnus – dažnas ima gerti, lošti, svaigintis arba puola į meilužės ar meilužio globą.
Norite turėti pinigų? Ugdykite discipliną. Ypač – pinigų leidimo srityje. Iš vežimėlio išimkite kalmarus ir ananasą. Juokauju. Iš tiesų, pagrindinis skirtumas tarp tikrųjų milijonierių (kurie pinigus uždirbo) ir loterijų maniakų tas, kad tie, kas pinigų neturi, svajoja, kaip juos išleisti. O tie, kas turi, galvoja kaip juos uždirbs. Tas, pas kurį pinigai neužsilaiko, iššvaistys ne tik milijoną, bet ir viską, ką gaus. Lygiai taip pat, kaip iki šiol iššvaistė visas savo galimybes, laiką, kurį paleido svajonėms ir verkšlenimui. O tie, kas mažiau „verkė“ ir siekė tikslų, visko pasiekė.
Pabaigai nuoširdus patarimas. Neloškite loterijose. Jos skatina susikurti iliuziją „galiu laimėti“ ir, tarsi vaikui, tikėtis stebuklo, užuot galvojus apie realų uždarbį. Bet. Jei jau žaidžiate. O gal – laimite. Nepatingėkite kreiptis į specialistus. Bent jau – teisininką ir finansų patarėją.
