„Du mėnesiai kaip esu sveika. Jau mėnesis kaip be vaistų“, – sako 25-metė Ieva, o aš žvelgiu į šią gražią, plačiai besišypsančią jauną moterį ir negaliu patikėti, kad tokiam gyvybingam žmogui buvo nustatyta depresija.
Galbūt Ievos išgyvenimų istorija sveikiesiems padės suvokti, kaip jaučiasi tie, kam depresija – jų realybė, o ligoniams įkvėps vilties, kad vieną dieną viskas tikrai bus gerai.
Pradžia
Viskas atsitiko lyg tyčia vienu metu. Gavau aukštesnes pareigas darbe – labai didelį projektą, nutrūko santykiai su mylimu žmogumi, rašiau magistro darbą. Visiškai pervargau psichologiškai ir fiziškai. Atsirado kažkokių baimių, nepasitikėjimas, prasidėjo panikos priepuoliai – prieš tai gyvenime net nepagalvodavau, kad tokių dalykų būna. Jausena tokia, kad tavęs nėra, kūnas ir pojūčiai tau nepriklauso. Nuėjau pas psichologę, pradėjau reguliariai vaikščioti ir ji keliskart pasiūlė, kad rimtai pagalvočiau apie vaistus, o aš – „ne“. Vienu metu jau buvau užsirašiusi į polikliniką pas psichiatrą, bet mane sustabdė, kad galbūt paskui mano dokumentuose bus įrašas ir dėl to negausiu darbo. Galiausiai viskas dar labiau pablogėjo: telefono ragelį kelti bijau, į laiškus atsakyti bijau ¬– toks visiškas savęs nuvertinimas. Kai reikėdavo keltis ryte eiti į darbą, būdavo tragedija: keldavausi su ašaromis, tėvai vos ne už rankos iki biuro atlydėdavo, o aš sėdėdavau ir negalėdavau nieko daryti.
Kai nieko negali
Kiti nesupranta, jog kai yra depresija, tu nepajėgi. Ką reiškia „nepajėgi“? Tiesiog negali. Tingi? Ne, tai ne tinginystė. Paaiškinti neįmanoma. Kaip stabdis. Ir viskas.
Kažkaip tempiau, tempiau, kol psichologė vėl priminė apie vaistus. Užsirašiau į polikliniką, o paskui pamačiusi, kad reikės ilgai laukti priėmimo, susiradau tą pačią gydytoją privačiai. Kai atėjau pas ją, nieko nesugebėjau pasakyti, tik tiek, jog reikia vaistų, kad galėčiau dirbti. Klausia: „Tu gali dirbti?“ Sakau: „Ne.“ „Viskas aišku, eik pasėdėk“, – pasakė ji. Pasikvietė mamą. Pasakė: „Reikės gydytis – gerti vaistus ir miegoti, daryti tik tai, kas man patinka.“ Tada pasiėmiau atostogų dvi savaites, visi galvojo, kad pasveiksiu. Kai pradėjau gerti vaistus, net nemąsčiau, kad jie man gali padėti. Dariau tai, ką liepė, bet viduje buvo visiškai tas pats. Tuo metu atrodė, jog apsimetinėju ir nesergu iš tikrųjų, tik išsigalvoju, bijau. Bijodavau net išeiti iš namų, atsikelti iš lovos. Mama sako „nueik į parduotuvę, nusipirk ką nors“, o man baisu tuos rūbus paliesti, atrodo, kad esu neverta.
Paūmėjimas
Vėl išėjau į darbą. Vėl projektas. Vėl nieko nesugebu, nieko nežinau, nieko nemoku. Baigėsi tuo, kad išsigandusi prisigėriau kažkokių vaistų – bandžiau nusižudyti. Tiesiog nebesugalvojau, ką daryti, bijojau kažkam paskambinti, buvo tarsi gėda. Nuėjau į bažnyčią ir galvoju: „Jei mirsiu čia, tai gražioje vietoje – pas Dievą.“ Nemiriau. Grįžau namo. Mama paskambino greitajai, ką daryti, gal reikia važiuoti skrandį plauti, bet atsakė, kad dozė nepavojinga, liepė namuose anglies tabletę išgerti. Psichiatrė vėl siūlė į ligoninę gultis, o kai nesutikau, davė biuletenį ir tarė: „Bus ilgam ir nežinia kiek. Tau depresija.“ Bijojau tos poliklinikos, o paskui pati nuėjau – gydantis privačiai vaistai kainuoja labai daug. Už tuos, kuriuos gėriau, mokėjau daugiau nei 100 litų, o kai valstybė kompensuoja – 9 litus. Brangi liga...
Porą mėnesių tiesiog pragulėjau lovoje. Tėvai pirmą valandą skambindavo. „Gal jau kelkis?“ – „Gerai, keliuosi“, – atsakydavau. O pati mąstydavau: „Ir vėl diena, viskas taip pat, nieko nenoriu daryti.“
Miegodavau iki penkių, tada pavalgydavau, pažiūrėdavau televizorių, net nesiprausdavau. Negalėdavau pasikloti lovos, nueiti į dušą, neįstengdavau atlikti paprasčiausių dalykų. Baisiausia, kad atrodydavo, jog taip bus visada. Tas nenoras gyventi – baisus. Visiškai nieko nenorėdavau. Kai manęs klausdavo „pasakyk, kaip tau padėti“, pasimesdavau. Nieko tuo metu nežinai ir negali pasakyti. Žmonės nesupranta, kas su tavimi vyksta, nors jie ir įsivaizduoja, kad supranta.
Pasveikimas
Viena draugė organizavo išvyką į gamtą. Sutikau, bet paskui pasigailėjau – paskutinę minutę išvažiavau per prievartą, tik dėl to, kad jaučiausi įsipareigojusi. Bet kelionėje pradėjau atsigauti – kiekvieną dieną negalėdavau atsistebėti, kaip gražu aplinkui ir tuo, kodėl buvau nusprendusi, kad nenoriu viso to matyti... Po to pradėjau vaikščioti pas koučingo specialistę, perskaičiau porą knygų.
Vieną dieną tiesiog paskambinau keliems žmonėms – sutvarkiau reikalus ir pajutau galią vėl savo rankose. Manau, labai svarbu išdrįsti ir nugalėjus baimę žengti žingsnį per negalėjimą. Tiesiog sukąsti dantis ir pradėti.
Teko permąstyti savo istoriją, pažvelgti tiesai į akis, pamatyti keletą skaudžių dalykų. Mano vidus tapo švarus ir galėjau eiti toliau. Kai viskas pradėjo keistis, buvo labai gera. Atrodė, kiekvieną dieną įvyksta mažas stebuklas, žingsnis į priekį. Supratau, kad viskas bus gerai. Kelio atgal į tamsą nėra. Žinoma, po to buvo ne tik šviesių, bet ir skaudžių išgyvenimų, bet kai įsileidau mintį, kad noriu to gyvenimo, kuris yra šalia, viskas pasikeitė.
