Stebina laiškų gausa, kuriuose internautai skundžiasi bejėgiškumu: muša vyras, tyčiojasi darbe, žemina parduotuvėje... Ar jau nebemokame apginti savęs? Agresija - gyvenimo dalis. Žiūrėkime į tai kaip į neišvengiamybę. Nereikia stebėtis agresija (tai silpnumas) - reikia mokėti duoti atkirtį. Neatsipalaiduokite: gyvenimas - tai kova!
Iškart keletas laiškų apie grubius, nekultūringus, neištikimus vyrus (Liepa K., Aistė Z., Dalia K.). Bet pacituosiu patį būdingiausią, gautą iš Angelės G.: “Trukdau jus, nes šiuo metu nežinau, į ką galėčiau kreiptis, kas galėtų profesionaliau patarti. Mano problema - mano vyras. Jo problema - alkoholis ir egoizmas, pavydas ir žiaurumas. Geria ir niršta. Prikaišioja nebūtus dalykus. Keršija už žodžius, pasakytus prieš 10-20 metų… Prikaišioja, smurtauja, tiek psichologiškai (tą, manau, sunku įrodyti), tiek fiziškai (ir šiandien sėdžiu darbe subjaurotu veidu). Ir vis kartoja, kad mane labai myli, kad negalėtų be manęs gyventi. Sako, kad čia paskutinis kartas. Ir vėl žada keršyti visiems. Galėčiau nesustodama pasakoti tikrus ir neįtikėtinai žiaurius faktus, bet, manau, jūs jau supratote problemą. Man atrodo, kad tai jau psichikos sutrikimas ir gana rimtas. Grasinimai nužudyti mane, vaikus. Kas tai? Parašykite, aš labai laukiu”.
Taip, greičiausiai psichikos problemos. Nejuokaukit, jei buvo grasinimai “nužudyti”! Kiek jis jums reikalingas? Patarimai du: pirmas, parodyti jį psichiatrui. Bet būkite atsargi, abejoju, kad jis sutiks. Pamėginkite rimtai su juo pasikalbėti, paaiškinkite jam savo jausmus, pasakykite, kad tai ne juokai, jūs tvirtai nusprendėte ir jį paliksite, jei jis nesigydys psichikos. Pasakykite, kad jis nevaldo savo jausmų, negali jų kontroliuoti ir kad jūs bijotės dėl savęs ir dėl vaikų. Jei jis jus myli ir nori išsaugoti - eis gydytis!
BET POKALBIS TURI VYKTI JO AR JŪSŲ TĖVŲ AKIVAIZDOJE! Kaip atsakas į tokią žinią - būna pykčio protrūkiai, kurie baigiasi tragiškai.
Antrasis patarimas: palikite jį, kol ne vėlu! Tai iškart kardinaliai išspręs jūsų problemą (niekas jums neduos garantijos, kad psichiatrinis gydymas jį visiškai išgydys). Ar pati tikite, kad jis pasikeis ? Tai juk ne meilė. Kas iš tiesų myli - nemuša ir negrasina. Jei negali susivaldyti ir myli - tai eis savo noru gydytis nervų ir psichikos iš meilės! O jei jis nesupranta, kad yra ligonis - tai juo labiau nėra jokios vilties, reikia gelbėti save ir vaikus.
Keletas laiškų - apie psichologinę prievartą darbe. Apie tai rašo Janina K., Tomas L., Ugnė R. Janinos darbe yra griežtas viršininkas. Tyčia jai duoda tiek darbo, kurio viso neįmanoma atlikti. “Jei padarau klaidą, piktdžiugiškai juokiasi ir taip į mane žiūri, kad visa virpu. Matau, kad jis dėl to patiria malonumą”.
Viršininkai, turintys sadistinių polinkių, pasitaiko neretai. Dažniausiai tai žmonės, turintys nevisavertiškumo kompleksą. Gerai jie jaučiasi tik tada, kai mato pažemintą pavaldinį. Įsidėmėkite: klaidų daro visi. Ir jūs turite teisę suklysti, taip ir pasakykite. Neleiskite, kad su jumis taip elgtųsi. Jokie pinigai nėra verti prarastos savigarbos!
Daug atsiliepimų apie mano paskutinį straipsnį kalėdinių nuotaikų tema. Kai kurie kritiški. “Kodėl jūs sakote, ypač kai kalbame apie moteris, tarsi jos būtų paskutinės isterikės žemėje, - piktinasi B. - Šiuo atžvilgiu jūs labai subjektyvus ir kalbate ne kaip psichologas, o kaip vyras, ir dar provokuojate mūsų jautrią tautą, kuri ir taip atsidūrė prie išnykimo ribos, prisiminti verta vien jau savižudybių skaičių. Manau, turite jausti atsakomybę už tai šiek tiek”.
Ačiū už atsiliepimą. Kur jūs matote provokaciją? Nesu prieš “kolektyvinį džiaugsmą”, o tik perspėju apie kraštutinumus. Prarasti savo asmenybę per šventes - kai kuriems žmonėms pavojinga. Užsimiršti reikia, bet iki tam tikros ribos. Kaip tik po švenčių daugeliui sunku “surasti save”, jie negali prisitaikyti prie darbo ritmo: ir savižudybių skaičius dėl to išauga (“pernelyg stipriai linksminosi”) kaip tik po švenčių.
Psichologas rašo straipsnius, manydamas padėti būtent jautrios psichikos žmogui (stiprios psichikos žmogui nelabai reikia psichologo pagalbos). Galbūt jums bus įdomu išgirsti kaip tik tokio žmogaus nuomonę apie straipsnį (laiškas atėjo kartu su jūsiškiu).
“Ačiū, labai reikalingas straipsnis, man tikrai palengvėjo. Šis straipsnis - pati geriausia kalėdinė dovana jautresnės psichikos žmonėms. Juk kiekviena šventė tai dar ir virsmas, kurį reikia išgyventi savyje, taip buvo nuo neolito laikų. Egzistavo tam tikros apeigų, dainų ritualinių veiksmų formulės, kurios padėdavo išgyventi virsmus. Dabar viso to nėra, mes turime kapanotis kaip kas mokame. Vieni atlieka mūsų prigimčiai ne visai priimtinas katalikiškas apeigas, kiti, sovietiniais ateistiniais laikais gimę, augę ir netapę persivertėliais tikinčiaisiais kapanojasi ir “virsta” savo jėgomis, kaip išmano. Yra viena gera panacėja, kurią dažnai užmirštame - na išmokime pagaliau pažvelgti į viską su lengvu humoru - nereikės lėkti tai supykusiai moteriškei pas mamą per šventes. Pagarbiai ir linkėdama sėkmės - Violeta B., Švenčionys”.
Tik nemanykim, kad būna geležinių žmonių. Visi mes, šiaip ar taip, esame “jautresnės psichikos žmonės”. Dėl to ir turime valdyti save, nežeisti kitų, bet ir neleisti žeisti savęs!
