Fantastinis satyrinis politinis trileris
Štai kokias prognozes, tiksliau, jeigu jau laikysimės krypties „kalbėkim lietuviškai“- štai kokius pramatymus išgirdome apsilankę pas etatinį ateities pranašautoją Palmyrą Nostragramą. P. Nostragramas, - vienas iš daugelio genialių žmonių, kuriuos nuolat matome televizijos laidose ir viktorinose, jie užsiima moterų menstruacinių ciklų reguliacija, valgių receptų adaptacija, asilų politinėse sferose aklimatizacija, žvaigždynų vulgarizacija ir panašiais puikiais dalykais, be kurių šiuolaikinis televizinio žmogaus mentalitetas paprasčiausiai patirtų sunkią identiteto traumą ir užgestų anksčiau laiko.
Palmyras Nostragramas pažvelgė į stiklinį rutulį ir štai ką pramatė:
- Trakai, Trakų pilis. Pro duris išvažiuoja limuzinas. Iš jo išlipa Borisovas, pribėga prie vartus uždarančio sargo:
- Egidijus, dai prikurit‘, eta chujieva kaldobina bez zazhigalki ustrojiena, - sako Borisovas.
- Da, mudaki, – sako sargas Egidijus. – Eti inastrancy – zasrancy! – Ir pats juokiasi iš savo sąmojaus.
Borisovo limuzinas nuvažiuoja. Trakų pilies vartai užsidaro. Ant vartų užrašas: „Borisov‘s property“.
Žemiau užrašas rusiškai „Stoj! Strieliat‘ būdu“
Prezidentūra. Prezidentas Adamkus švenčia šimto metų jubiliejų. Vyriausiasis kanceliarijos kardinolas Božena atneša tortą su šimtu žvakučių.
- Prie jūros noriu, - sako Prezidentas Adamkus, - į bangas pažiūrėt, į žuvėdrų skrydį.
- Negalima, - atsako jam vyriausiasis kanceliarijos kardinolas Božena. - Premjeras ir Prezidentas Brazauskas visus kelius privatizavo, niekam važiuot neleidžia.
- O Borisovas medalio negrąžino? – klausia Adamkus.
- Ne, - atsako Božena. – Skambino, tarsi po pietų ketinąs užvežti.
- Jau dvidešimt metų žada, - palinguoja galva Adamkus.
Nusiminęs Prezidentas eina į sanitarinę rūmų dalį, kur įrengtas mini vandens parkas: daug spalvotų vamzdelių, kuriais teka epochos garbė, sąžinė ir kiti svarbūs dalykai. Prezidentas melancholiškai trūkteli rankenėlę, ir kiek sumažina svarbių dalykų turinį, - t.y. nuleidžia vandenį deimantais padabintame klozete.
Europarlamentaras Landsbergis tupi Europos sostinėje ir, pasiraitojęs rankoves, skrebina žąsino plunksna: rašo įteiklius laiškus iš Briuselio į Izraelį ir kviečia į Lietuvą atvykti amatininkus, prekybininkus, menininkus ir kekšes, nes Lietuvoje visi šių profesijų atstovai arba išsigimę, arba emigravę. Liko tik nomenklatūrininkai ir filosofas Sverdiolas, kandžiai kritikuojantis šiuolaikinius papročius.Kadangi filosofo dantys atšipę, niekas nebijo jo įkandimų ir nomenklatūrininkai nomenklatūriškai šaiposi iš šventųjų atributų...
Šioje vietoje Palmyras Nostragramas liūdnai pakėlė į mus akis ir gūžtelėjo pečiais, esą, jokių šventų dalykų nesimato. Po pagarbios tylos minutės, Nostragramas tęsė:
- Prezidentas Paksas už Borisovo pinigus skrenda į kelionę aplink Marsą ir pakeliui nuolat siunčia optimistines telegramas, kuriose tvirtinama: „Tvarka ir teisingumas bus!“. Kadangi telegramos keliauja labai ilgai, lietuviai jau seniai užmiršę, kas toks buvo tas Paksas ir aukštuomenės sluoksniuose tvyro baimė – sklando gandai, kad Žemę rengiasi užpilti kažkoks kosminis virusas.
Kubilius su Razma, surinkę skystus opozicijos pulkus joja į didžiąją Rusią, tebevaldomą melancholiško despoto, lietuvių kilmės saugumiečio Putino, pasiekia Maskvos vartus, padaužo į juos kumšteliu ir surinka: „Uspaskichai, baily, išlįsk!“.
Uspaskichas pažiūri pro Maskvos vartų skylutę, paima į tvirtas suvirintojo rankas balalaiką ir uždainuoja: „Ja Bal, ja Bal, ja Baltiku liubliu, ja bu ja bu, ja budu mariakom!“
Opozicija nieko nepešusi grįžta tuščiomis rankomis namo. Kad nebūtų visiška gėda grįžti, Baltarusijoje, netoli Gardino, pamačiusi prie alaus baro stovinčius keletą prabangių traktorių „Belaruss“, praduria jiems padangas. Smulkmena, o širdį paglosto.
Borisovas limuzinu atvyksta į niekaip neuždaromą Ignalinos AE ir pavagia atominių nuodų buteliuką. Pakrato buteliuką prieš saulę, iššiepia klastingus dantis ir pasuka Lietuvos sostinės link.
Lietuvos sostinėje tuo metu filosofas Šliogeris vaikštinėja Gedimino prospekte ir kiekvienam sutiktam aiškina – aš europietis. Supranti, sako filosofas Šliogeris, man nereikia įrodinėti, kad aš europietis, nes aš europietis. Ar tamsta netiki, kad aš europietis? Tai tamsta durnas, nes man nereikia įrodinėti, kad aš europietis, kadangi aš europietis. Tą jau Platonas žinojo. O visi kiti durniai. Tiesą sakant, ir Platonas – asilas!
Štai taip savojo identiteto ateityje ieško filosofas Šliogeris.
Disko metikas Alekna atvirkščiai – neieško identiteto, nes pats yra virtęs identitetu, tai yra, laisvalaikiu dirba statula miesto parke: vaikai ir filosofai jo kiek prisibijo, o visos moterys – žavisi.
Zuokas, privatizavęs Vilnių, labai rūpinasi turistų antplūdžiu. Vietoj Gedimino aikštės bokšto stovi Aleksandrijos švyturys (reklamos skelbia – pigiausia Europoje savižudybė – užsimokėkite penkis eurus ir šokit stačia galvą į lietuvių didvyrių žemę! Smegenų susėmimas į maišelį – papildomi trys eurai). Šalia Katedros ir Valdovų rūmų griuvėsių – Halikarnaso mauzoliejaus kopija (reklama: pigiausios kekšės Europoje su žymių lietuvių numirėlių atributais – Basanavičiaus subinkaulis, Čiurlionio ūsai, laisvės gynėjų kraujas). Šv. Onos bažnyčią parduota prancūzams, o iš jų gauta labai garsaus surūgusio vyno ir keletas elegantiško riaugėjimo pamokų.
Pats Zuokas prie Aušros Vartų laukia su kepalu duonos turistų, bet tie parazitai vis nesirodo. Tada Zuokas piktai deklamuoja žymaus graikų pederasto eilėraštį „Belaukiant barbarų“ ir saugosi aštrių kritikos strėlių, kurias laido nuo kalno jo amžinas priešas Masiulis –vakarais jis kaukia pririštas Gedimino pilies bokšte, o diena atakuoja Vilniaus merą.
Borisovas pagaliau atvyksta į Prezidentūrą ir grąžina savo ordinus bei medalius, andai gautus iš Prezidento už nuopelnus Lietuvai, didvyrių ir kitokių prašalaičių žemei. Borisovas ordiną ir kitus savo nuopelnus užnuodijo atominiais nuodais ir kai Prezidentas paima juos į rankas...
Bet čia Palmyro Nostragramo pramatymas baigėsi, kadangi jis griuvo veidu į baltąją mišrainę ir užknarkė, nes jo transcendentinės ir psichosomatinės galios visiškai išseko. Be to, ir stiklinis rutulys visai ištuštėjo.
Iš visų šių didingų ateities reginių mes supratome vienintelį dalyką: nil novi sub luna.
