Iš saulėto poilsio Turkijoje į Vilnių grįždamas, vos įlipęs į kelionių biuro „Novaturas“ tik lietuviais pripildytą, taigi lietuvišką, lėktuvą, griebiau ,,Lietuvos rytą“. Savaitę nuo pasaulio atskirtas norėjau žinoti bent kas Lietuvoje darosi.
Virgilijus Alekna nusviedė diską 70 m. 5l cm. Tai geriausia bet kada buvusi šių varžybų pasekmė. Norvegijos sostinėje, Oslo mieste, kur lietuvis varžėsi su dabar jam ,,ant kulnų” lipančiu jo paties auklėtiniu estu Gerd Kanter ; kasmetinėse IAAF Aukso lygos varžybose disko taip toli dar niekas nebuvo nusviedęs, skaitau pirmojo puslapio žinią. Šis mūsų iškiliausio atleto laimėjimas, pralenkęs savo pagrindinį varžovą net daugiau negu keturiais metrais, yra jau trisdešimt pirmas iš eilės. Tai tikrai išskirtina sėkmė, džiaugiasi mano aplankytas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas, nes toks pastovus Aleknos sportinis pajėgumas vėl aukso medalį gali duoti Lietuvai kitais metais Pekine įvyksiančioje olimpiadoje. O jos belaukdamas per šiemetinį pasiruošimo laikotarpį Virgilijus Alekna ketina įveikti net pasaulio rekordą ir taip apdovanoti Tėvynę ypatinga dovana pasaulinėse sporto varžybose, įvyksiančiose rugpjūčio pabaigoje Japonijoje.
Tai labai maloniai nuteikianti pirmoji žinia iš net ne tik orais, bet ir įvairiomis ne taip jau maloniomis kitomis žiniomis, ypač politinėmis, apniukusios Lietuvos padangės. Tokių žinių yra ir daugiau, apie kurias mielai pasakojo kasmet mano aplankomas LTKO prezidentas Artūras Poviliūnas ; jo vadovaujamoje tvarkingoje, skoningai įrengtoje, olimpiečių buveinėje Vilniuje. Lietuvos sportas visada žiba – ne kartą teigiau apie jį rašydamas ir vėl galiu šį teiginį pakartoti, nes sėkmės ir šiais metais toli lenkia nesėkmes, kurių, be abejo, irgi pasitaiko. Neretai jos ir pačias vadovybes supurto, kurios ,,kenčia“ ne tik dėl sportininkų pralaimėjimų aikštėse, bet dažnai ir dėl kurių nors senų sąskaitų. Kartais gal ir pagrįstai, o kartais visiškai be reikalo. Sakykim, gal ir buvo pagrindo pakeisti Lietuvos krepšinio rinktinės vadovą Antaną Sereiką dėl per menko jos pasirodymo pasaulinėse varžybose, nors rinktinė dėl poros žaidėjų kaprizingų atsisakymų ir nebuvo pati pajėgiausia, tačiau ko vertas Žydrūno Ilgausko užsispyrimas nežaisti rinktinėje, kol krepšinio federacijai vadovaus Vladas Garastas. Juk Garastas nieko bendra neturi nei su rinktinės sudarymu, nei su jos paruošimu, nei su vadovavimu per žaidynes. Lietuvos olimpinio sambūrio vadovas yra LTOK, kuriam pirmininkauja, - malonu pastebėti - nė kokių bėdų neturintis Artūras Poviliūnas.
Nors rūpesčių jam irgi daug, ir iš visų pusių. Kartais ir labai nemalonia gaida atskambančių. ,,Lietuvos sporte viskas sugriauta ir padėtį reikia taisyti“ – stulbino LTOK prezidentą šį pavasarį išgirsti vieno Seimo nario žodžiai. Kas gali tokiai nesąmonei pritarti? Artūras Poviliūnas į tai taip atsiliepia.
Tarptautiniu mastu didžiajame sporte viršūnė yra olimpinės žaidynės, todėl jei per septyniolika nepriklausomybės metų mūsų iškovoti keturi aukso, du sidabro ir penki bronzos olimpiniai medaliai, Sidnėjuje užimta neoficiali trisdešimt trečia, o Atėnuose keturiasdešimt penkta vietos tarp dviejų šimtų ir daugiau dalyvavusių kraštų yra dugnas, tai aš atsiprašau. Pastaraisiais metais Didžiosios Britanijos sporto žinovai mus įrikiavo į trisdešimtą vietą, žemesnėse pakopose palikdami tokias valstybes kaip Belgija, Turkija, Portugalija, Slovėnija, Suomija, nekalbant apie mūsų kaimynes Baltijos tautas... O mes, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas patekome tarp tų keliolikos, kurių darbas buvo įvertintas puikiai... Mes pirmaujame tarp 48 Europos olimpinių komitetų, šešti tarp 203 pasaulio olimpinių komitetų ir tarptautinėje žiniasklaidoje kasmet apie mus teigiamai rašo apie 18 -20 kartų. Negi taip rašytų apie griuvėsius....“ (Olimpinė panorama, 2 /2007, psl. 6) Aiški, tiksli pastaba. Jeigu viskas būtų sugriauta, taip nerašytų, ir tokiais pažymiais Lietuvos dalyvavimo sporto olimpiadose bei kitose varžybose nevertintų. O tie vertinimai – ne kas kita, kaip tik Lietuvos pasididžiavimas. Toks, kuriam negali prilygti nė vien kita sritis.
Artūras Poviliūnas Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui vadovauja jau devyniolika metų. Pradžia - 1988 m. gruodžio 11, pusmetis po Sąjūdžio užuomazgos, kai LTKO buvo įteisintas kaip Lietuvos sportui tarptautinėse olimpiadose atstovaujanti įstaiga.
Poviliūno tuometiniai bendradarbiai – žinomi politikai, Sąjūdžio pradininkai: Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis. Tačiau reikėjo sukurti ir ,,juodadarbių“ profesionalų telkinį. Atrodo, kad tai irgi puikiai pasisekė. Dirbu čia penkiolika metų ir esu labai patenkintas, sakė mane iš aplankytos LTOK būveinės į butą pavežėjęs vairuotojas. Patenkinti ir visi kiti prezidento bendradarbiai. Ir kodėl nebūti? Naujas, gražus, modernus pastatas, tvarkinga švari aplinka, puošniai įrengtas vidus dera prie vakariečių skonio ir draugiška bendradarbių nuotaika sudaro puikias darbo sąlygas. O jų labai reikia, nes darbas čia nėra lengvas. Dar ir dėl to, kad nesiriboja vien tik Lietuva. Ryšiai, bendravimas bei bendradarbiavimas su įvairiausio nusiteikimo užsieniečiais iš komiteto, ypač iš jo vadovo, reikalauja ne tik patyrimo, bet ir daug išskirtinų savybių, kaip, pvz., diplomatijos, apsukrumo, kantrybės, santūrumo ir nuolatinės įtampos. Poviliūnui kol kas tai sekasi. Bet čia – tik pusė darbo Kita pusė, beje net žymiai sunkesnė, sportininkų atranka ir jų nugabenimas į olimpines žaidynes. Sportininkai atrenkami tarptautinėse varžybose pagal laimėtas vietas ir pasiektus rezultatus. Vyrauja taisyklė: Vyriausio olimpinio komiteto nustatytiems reikalavimams atitikai ir LTOK kelialapį į žaidynes gauni. Tokiu būdu susidaro apie 70 Lietuvai atstovaujančių sportininiku būrys. Prie jų prisideda dar apie 30 pagelbinių grupė ir visai tai šimtinei paruošti, pagaminti aprangą, nuskraidinti ir įkurdinti - dviejų milijonų litų sąskaita. Tai jau nemenkas LTOK uždavinys.
Gegužės mėnesį Artūras Poviliūnas lankėsi Pekine ir įsitikino kinų kruopštumu bei stropumu: ateinančiais metais čia įvyksiančiai olimpiadai paruošiamieji darbai bus baigti dar šiais metais. Prisimenant praėjusią olimpiadą Atėnuose, nėra net ką lyginti, teigia LTOK vadovas. Kiek medalių Lietuva tikisi laimeti, teiravosi Kinijos olipmpinio kokmiteto vadovai, patys tikėdamiesi susižerti gal net didžiausią jų saują. Jų bus, atsakė jiems Lietuvos sportininkų atstovas, susilaikydamas spėlioti skaičių. To paties klausiau ir aš. Alekna, Skujytė, irkluotojai Balčiūnas ir Doniela, taip pat ir krepšinio rinktinė jų žada. Pasitaisyti gali ir nesėkmingai šiuos metus pradėję penkiakovininkai, samprotavo Poviliūnas. Bet kas gali žinoti?
Žinoti gal ir ne, nes ir pačius geriausius sportininkus sėkmės ne visada lydi. Laimėjimus dažnai lemia laimės, o pralaimėjimus - nelaimės. Tokių pavyzdžių daug. Vienas iš jų - paskiausioje olimpiadoje ir pasaulinėse varžybose visiškai netikėtai suklupusi Lietuvos krepšinio rinktinė. Tikėkim, kad tokia nelemtis nepasikartos ateinančiais metais Pekine, nes pagal dabar turimas jėgas jos taikinys galetų būti ir auksas. Aukso reikia laukti ir iš iki šiol labai pastovaus Virgilijaus Aleknos. Sėkmė Skujytę ir Balčiūną su Doniela galėtų irgi bent jau iki sidarbro nulydėti. O dar kam nors iš tų septyniasdešimt gali pasisekti ir bronzą užsikabinti. Taigi jau būtų penki medalai, ir anglai žinovai Lietuvą į kokią 27 -25 vietą pakeltų. Tada apie Lietuvos sporto griuvėsius postringaujantiems nosytės švariai būtų nušluostytos. Už tai LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui ant kaklo auksą jau mes patys turėtumem užkabinti. Kodėl taip negaletų būti?
