Arturas Laskauskas: Kas pasikeitė Lietuvos radijuje per 15 metų?

Prieš kokius 15 metų pavydėjau šveicarams... Ir ne sūrio, šokolado ar laikrodžių, o visuomeninio radijo, įsikūrusio prestižiniame Berno rajone, saugomo vaizdo kamerų, aprūpinto viskuo, ko reikia oriam radijo žurnalistų darbui. Ne tik transliuojančio kokybiškas laidas, bet ir išgalinčio nuolat išlaikyti po du užsienio žurnalistus, pakviestus porai mėnesių pranešinėti apie Alpių respubliką savo tėvynainiams. Akyse tebematau pasaulio žemėlapį, kuriame vėliavėlėmis buvo nusmaigstytos vietos, kuriose Šveicarijos tarptautinis radijas turėjo savo užsienio korespondentus.
Nacionalinis Lietuvos radijas anuomet turėjo ir profesionalų, ir vertingų sumanymų, tačiau į tiesiogines laidas atvykę svečiai baisėdavosi siaubingais tualetais, per dešimtmečius remonto pasiilgusiais koridoriais, varganais baldeliais. Kone dešimtmetį tarp žurnalistikos studentų sklido legendos apie iš sovietinių laikų paveldėtą techniką.   
Šiandien yra kitaip. Lietuvos radijas savo užsienio korespondentų turi beveik dvejose dešimtyse šalių, studijose stovi profesionali šveicariška kompiuterinė technika, kurios gali pavydėti dauguma komercinių radijo stočių. Gaminamos kompaktinės plokštelės, leidžiamos Lietuvos radijo žurnalistų knygos, šimtatūkstantiniai archyvų įrašai iš magnetinių juostų perkeliami į skaitmenines laikmenas ir restauruojami, prisigaminta suvenyrų su stoties simbolika. Kilnojamosiomis studijomis rengiamos tiesioginės transliacijos iš mažų miestelių, o patikusias laidas galima bet kuriuo laiku klausytis  internete arba jas net prenumeruotis iš anksto.
Yra gerų dalykų, yra ir diskutuotinų sprendimų (arba svarstytino istorinio palikimo). Tarkim, neišsaugoti vieninteliai Lietuvoje profesionalūs radijo diktoriai, kuriuos greitai pasigavo kitos radijo ir TV stotys. Profesionalios žinių laidos (vienas iš Lietuvos radijo pranašumų) sutrumpintos nuo 5 iki 3 minučių (pasiduota privačių radijo stočių įtakai?). Pirmoji Lietuvos radijo programa, oficialiai pervadinta trumpiau - Lietuvos radijas, tačiau kai kurių darbuotojų tebevadinama ir vienaip, ir kitaip. Vis dar beveik netransliuojama rusiška  popmuzika, tačiau seniausiai galiojant valstybinės kalbos įstatymui vietos gyventojams tebetransliuojamos žinios rusų kalba. Nežinia kodėl užsieniui anglų kalba rengiamose laidose Lietuvos radijas tebesivadina Vilniaus radiju (tokia radijo stotis tikriausiai net nėra registruota?). Su istorija nesusipažinusiam jaunimui gali pasirodyti tarytum Lietuvos radijas gėdijasi, kad jis vienintelis siųstuvais (ne internetu) transliuoja  užsieniui.
Be abejo, per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos radijas pagerėjo ir sustiprėjo. Pernelyg nėra ko prie jo kabinėtis (tai palikim komercinių stočių lobistams, pavydintiems Lietuvos radijo uždirbamų reklamos pinigų). Lietuvos radijas pagerėjo, nepaisant to, kad jam dažnai trukdydavo Lietuvos radijo ir televizijos taryba, iki šiol sudaroma pagal principus, kurie senose Vakarų demokratijose neatlaikytų rimtesnės kritikos. O ponai įstatymų leidėjai su savo interesais (o gal vis dėlto be jų?) taip iki šiol ir nesugebėjo paleisti Lietuvos radijo ir netrukdyti jam tikrai tapti visuomeniniu transliuotoju. Abonentinis mokesčio vis dar nėra, tad ką galima atsakyti tiems, kurie  krizena, kad tai iš biudžeto finansuojamas valstybinis radijas, nes prieš kiekvienus rinkimus gundoma  pakeisti neįtinkančius radijo ir televizijos vadovus.
Net ir tokiomis aplinkybėmis Lietuvos radijo žmonės dirba, kuria puikias laidas ir pelno apdovanojimus. Kažkodėl mintyse iškyla paralelės su vieno linksmo mediko juodu humoru: „Nepaisant  to, kad gydėme, ligonis sveiksta“...
Autorius yra žurnalistas, reklamos agentūros “Lowe age“ projektų vadovas

Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis