Aidas PANERYS
Panevėžio konservatorijos studentė Renata Vareikaitė (19 m.) dingo vasario 25-ąją, sekmadienį. Išeidama turėjo pasą, apie 200 litų, mobilųjį telefoną. Sudegintas merginos lavonas buvo rastas kovo 2 dieną, tą pačią dieną buvo sulaikyti ir žudikai.
Pažintis
Maždaug prieš septynias savaites, artėjant prekybininkų sumanytai Šv. Valentino dienai, dvi Panevėžio konservatorijos auklėtinės neatsispyrė pagundai užmegzti naujas pažintis. Per vietos radijo programą, per "Pulsą", per pažinčių laidą "Amūro strėlė". Ant vyrukų užmesto kabliuko užkibo viename bendrabučio kambaryje gyvenusios Renata Vareikaitė ir Aušra Lasytė. Abi turėjo mobiliuosius telefonus, abiem rūpėjo paišdaigauti. Kažkokie nedorėliai pasiskelbė esą iš Pandėlio miestelio, iš Rokiškio rajono, ieškojo panelių Meilės dienai atšvęsti, na, o kadangi kalbėjo lipšniai, tai mikliai užpainiojo merginas. Keisčiausia, kad į šį radijo žaidimą visų pirma įsijungė vėliau žūties išvengusi Aušra, o štai jos draugė Renata kažkodėl pamiršo, kad bičiulės gimtajame kaime, Virškupėnuose, už gero trišuolio į Latviją, turi į vyrus taikomą kavalierių, beje, vardu Jonas. Et, jis niekur nedings! Tikriausiai šitaip pamanė būsimoji chorvedė, bet iš karto į pasimatymą su nepažįstamuoju Vaidu, regis, ne itin brukosi. Pirmiausia su juo kalbėjo Aušra Lasytė. Dabar galima pasakyti, kad ji, ačiū Dievui, kai vėl paskambino lyg iš balso girdėtas abonentas, į ilgas kalbas nesileido. Tešnipštelėjo draugužei, jog tas pats Vaidas nerimsta, jog išdykėlis sakosi jau besimokantis mediko profesijos, ir pamiršo skambutį. Meilės diena nugarmėjo, viskas dingo, telefonas tylėjo.
Pasimatymas
Gaila, tačiau maždaug po pusantros savaitės, vasario 25-ąją, sekmadienį, Vaidu prasimetęs nenaudėlis iš naujo skambtelėjo. Aušrai Lasytei ir nūnai nesmagu tatai prisiminus. Tas pats balsas šnekino Renatą Vareikaitę. Kambario draugei ši prisipažino, kad greit eis į pasimatymą su tuo nepažįstamuoju, kuris draugužei prisistatė jau esąs ne pandėliškis, ne būsimasis medikas, o tiesiog policininkas. Aušra iš tolo matė vaikino mašiną, bet nelabai ją įsidėmėjo. Viską užgožė nežinomybė, į kurią stačia galva turėjo pulti būsimoji chorvedė. Policijos komisariate pasimatymą iš pradžių paskyręs vaikinas šį susitikimą netrukus atšaukė. Girdi, ne ta aplinka! Ar ne verčiau, girdi, pasimatyti Tulpių gatvėje, greta buvusio "Pušyno" restorano? Renata sutiko. Ji paskui labai nekantravo, kai suvedžiotojas nepasirodė. O vėliau šiam paskambinus telefonu, suprantama, išlėkė iš bendrabučio galvotrūkčiais. Aušra nė nemanė, kad ją tuomet gyvą regėjo paskutinį sykį. Vėliau, kiek beskambino mobiliuoju telefonu, draugužė neatsiliepė. Kitądien apie tai sužinojo bendrabučio auklėtoja, o dar po paros viskas buvo pranešta konservatorijos direktoriui. Šis apie moksleivės dingimą informavo policiją.
Paieška
- Nuo to viskas ir prasidėjo, - sakė šio miesto Vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos komisaras Darius Pliavga. - Visi mūsų darbuotojai pamiršo išeigines dienas, savo veiklą pradėjome koordinuoti su Kriminalinių tyrimų tarnybos komisaru Algiu Marcinkevičiumi. Versijų būta įvairiausių, tarp jų gvildenome ir padažnėjusį merginų išvežimą į užsienį prostitucijos sumetimais. Su pagrobimu, su dokumentų atėmimu, su pavertimu baltosiomis vergėmis. Turime šitokių signalų, tiktai jie neretai mus pasiekia po laiko, kai ir sugrįžusios panelės verčiau linkusios patylėti, kai ir jų buvę pirkliai nelabai lenda į atsakomybę netgi už sąvadavimą. Sunku prikirpti už būtas nuodėmes.
- Mes labiausiai kreipėme dėmesį į paprastus dalykus, į kriminalinius, - šyptelėjo Algis Marcinkevičius. - Prašom nepykti, bet neatskleisiu operatyvinių duomenų, kuriais remdamiesi su dėliojome taškus šioje byloje. Kartais, be abejo, dėl tyrimo interesų esame linkę užspausti informaciją, prilaikyti ją, bet šiuo atveju laikraštininkų sukeltas triukšmas mums itin padėjo. Sakau atvirai: tikriausiai dar pusdienį būtume užgaišę ir - kas žino? - galbūt ilgai nesulaikę kauniečio Lorenco Valkausko, aleksotiškio iš Žemosios gatvės, bet spauda mus privertė operatyviau suktis. Jeigu ne publikacijos laikraščiuose, ko gero, į Kauną būtume važiavę iš ryto, kaip sakoma, per patį įmygį. Pasiskaitėme ir nustebome: reporteriai per daug žino, šitaip dirbdami, pražiopsosime žmogžudį! Kauniečiai padėjo. Ačiū Dievui, kad Edgaras Mažeika, to miesto ONTT komisaras, yra mano bendrakursis. Kaip sakoma, dar penkiolika minučių - ir įtariamojo būtume neregėję. Jis jau krapštėsi apie savo automobilį ir ketino kažkur išvykti.
Tatai skamba gražiai, ypač sučiupus Pravieniškėse, bendrojo režimo kolonijoje, prieš gerus metus sėdėjusį Lorencą Valkauską (23 m.), nes pusdieniu anksčiau, kaip paaiškėjo, jau buvo nutvertas už čiuprynos Rolandas Lenkaitis (27 m.), panevėžietis, turintis žmoną ir du vaikus, o dar valandėlę iki šio sulaikymo laisve nustojo džiaugtis Rita Lupeikytė, irgi panevėžiškė, septyniolikmetė draudimo agentė.
Įtariamieji
Pareigūnai nustatė, kad per radijo stotį R. Vareikaitė susipažino su panevėžiečiu Rolandu Lenkaičiu (27 m.). Tai policijai gerai pažįstamas vyrukas, daugiausia įkliuvęs dėl vagysčių. Ir teistas buvo už vagystę, turto sugadinimą ir nepilnamečio įtraukimą į nusikaltimą. Teismas jam buvo skyręs 3 metus 9 mėnesius. Anksčiau R. Lenkaitis gyveno Panevėžio rajone, Barklainių kaime, o išėjęs į laisvę su žmona ir dviem vaikais persikėlė į Panevėžį. Pravieniškių bendrojo režimo kolonijoje atlikdamas bausmę R. Lenkaitis susipažino su L. Valkausku. Šis irgi buvo teistas už vagystes, turto konfiskavimą. Ir ne kartą. Bičiuliai vogė ir išėję iš kolonijos. Beje, L. Valkauskas yra gan ūmus. Šeštadienį išvestas iš teisėjo kabineto jis bandė ištrūkti ir spirti fotoreporteriui, bet buvo kaipmat suraitytas ir paguldytas ant grindų.
Kalbama, kad Rita Lupeikytė, kuriai tik šį mėnesį sueis 18 metų, su R. Lenkaičiu irgi susipažino per radijo stoties pažinčių laidą. Ją šeimą turintis R. Lenkaitis pristatydavo kaip seserį, nors iš tikrųjų merginai, matyt, smarkiai buvo susukęs galvelę. Beje, po kruvino Renatos nužudymo Rita kartu su sėbrais "sėkmingą darbą" laistė R. Lenkaičio bute.
Nepilnametė šeštadienį suimta mėnesiui, o R. Lenkaitis ir L. Valkauskas - trims.
Egzekucija
- Kaunietis ir panevėžietis vienas kitam verčia kaltę, - sakė Algis Marcinkevičius. - Turbūt abu prisidėjo prie merginos nužudymo.
- Dar nėra galutinių ekspertų išvadų, bet atrodo, kad įtariamieji pasmaugė Renatą Vareikaitę. Paskui, deja, sudegino, - pasidalino mintimis Darius Pliavga. - Beliko nuo ugnies susitraukusios kai kurios kūno dalys. Įtariame, kad spaudoje sukeltas triukšmas išgąsdino žmogžudžius, regis, jie rengėsi paslėpti lavoną, galbūt net užkasti jį. Ar tai būta nužudymo plėšimo tikslais, kaip dabar manoma, ar siekimo paslėpti rimtesnį nusikaltimą, kol kas nežinia. Merginos jau nebėra. Nebeprikelsi!
Žudikai prisipažino, kad į mėlynspalvį automobilį "Opel Ascona" iš bendrabučio apgaulės būdu išviliotą auką įsisodino dėl apiplėšimo. Išsikvietė ją "Tele-2" mobiliuoju telefonu, kaip seserį pristatė Ritą Lupeikytę, o paskui, nusivežę į apleistą ir jau per kelias rankas ėjusį baltų plytų mūrinį pastatą su kolonomis, nužudė. Liko mobilusis telefonas, kurį pasiėmė galvažudžių sėbrė, du šimtai litų, auksinė grandinėlė ir, berods, daugiau nieko.
Renata
Renata studijavo chorinį dirigavimą. Šiemet jau būtų užbaigusi konservatoriją. Mergina buvo pavyzdinga studentė, apie ją niekas negalėjo pasakyti blogo žodžio. Tėvai buvo mirę, tad našlaitę globojo Vanda ir Jonas Stalauskai iš Gajūnų kaimo. Tai pas juos Biržų muzikos mokyklą baigusi ir Panevėžyje besimokanti mergina atostogavo kiekvieną vasarą. Pasak čionykščių, šie ūkininkai Renatai, anksti mirus jos gimdytojams (tėvui nuo plaučių, motinai - nuo auglio), buvo savesni už saviškius. Šiuo metu į Daniją yra išvykusi septyniolikmetė Renatos sesuo Jurga, kaime gyvena merginų brolis Darius.
Žmonės netiki, jog našlaite tapusi mergina buvo nužudyta dėl niekų. Nužudymo aplinkybės tebetiriamos.
